Tas mano troškulys... Šaltinis,
Kuris pulsuoja tavyje
Ir tavo kūnas nuodėmingas
Atrodo, prikelia mane,

Kad vėl matyčiau tavo šypsnį,
Kuris taip užkrečia... Beje,
Ir tavo žvilgsnį, kuris žybsi
Tarytum žaibas danguje

Ir taip nulieja mano kūną
Ir atima visas mintis,
Ir garantuoja pavaldumą,
Kurio nieks kitas neišvys.

Ir dovanoja naują viltį
Nelikti pamirštai erdvėj,
Tokioj plačioj, tokioj galingoj,
Kad rasčiau aš tave vis vėl ir vėl,

Kad pasinerčiau į tą srovę
Mielų, jausmingų kuždesių
Ir lūpos plyštų nuo troškimo
Būt atgaivintoms bučinių,

Kuriuos taip dosniai dovanoji,
Tarsi palaimini vietas šventas...
Ir mano vardą vis kartoji,
Kad aš žinočiau, kad tai – aš...