Lašas ne upė,
bet vis dar vanduo,
tyliai nukrinta
užmigęs piemuo,
laukia, nežino,
nei ko, nei kodėl,
viltis gena viltį,
ir rytas ims tekėt.

Pamokslo gal jokio,
mintis ne pro šalį,
žygiuoja kaip nori,
ne visad taip gali,
nejaukiai pajutus
gal ims, apsisuks,
kažkaip tai
paskaidrinti dieną netruks.

Kai temsta pasąmonė,
būna baugu
išeit pasivaikščioti
už smegenų,
tuk tuk, ar girdi,
kaip kalena geniai,
tuščios šios makaulės
nepuoš mokiniai.