Santrauka:
"Upiška" istorija. Vieną kartą netoli Gedimino pilies...
Sausainius su razinomis
Iškvepinau ciberžole.
Pasikviečiau kavos
Dvi kūmutes:
Nerį ir Vilnelę.
Paišėme molberte
Klevo krintančius lapus,
Skaičiavom sprunkančias žąsis,
Krizenom: greit vestuvės-
Neris suknelę siuvas,
Vilnia rožes augina,-
Pas Nemuną skriste -
Dipolis iki mirties ir amen.
Žiedus laikysiu saujoj -
Smiltis nebyrančias,
Pirštu prie lūpų -
Prisiūsiu nekaltybės paskutinį
Gėlą gurkšnį - paženklinta
Tyla.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): gulbinas
Sukurta: 2008-02-04 11:41:09
Dvi paskutinės eilutės-
ypač originalios.
Sėkmės!
Vartotojas (-a): Besparnis angelas
Sukurta: 2008-02-04 08:38:13
Tapybiškas žvilgsnis...
Vartotojas (-a): radaa
Sukurta: 2008-02-04 06:38:46
o man- labai patiko ir mintis tokia gili ir pats pateikimas- nelabai jau tiketas... Idomus.
Vartotojas (-a): Raktažolė
Sukurta: 2008-02-04 00:23:30
Čia trumpas miniepizodas - "lengvo turinio pasakaitė". Nelabai jausmais kvepia, bet nežinojau kur dėt. Tiesiog kažkada (rodos prieš metus ar du) besišypsant brūkšteltas natiurmortas, už kurio man akis šiandien užkliuvo.