- Žiūrėkite! Ne - jūs tik pažiūrėkite! - Skidas pašoko ir ėmė badyti pirštu į ekraną, nustebęs ir išsigandęs.
- Kas yra, Skidai?!
- Jūs nematote? Štai - šitos trys žvaigždės jums nieko neprimena ir nesako?
Pjeras sustabdė kadrą. Skidas nusiramino ir pradėjo aiškinti.
- Aš manau, kad nė vienas neabejojate dėl to, kokią visatos dalį matote? Tai nekelia abejonių, nes mes patys čia ne kartą skraidėme. Taigi - šios dvi žvaigždės - baltosios milžinės, jas mes žinome, tai...
- Skidai, bet šioje visatos dalyje yra tik dvi baltosios milžinės, - pašoko ir Ilma.
- Taip, Ilma, tik dvi, ir trečios nebuvo net prieš milijoną metų - už tą laiką, kol egzistuoja mūsų civilizacija, aš garantuoju. Be to, tai prieštarauja logikai - trečia žvaigždė per arti, kad galima būtų paaiškinti jos buvimą.
- Ir - ar tai žvaigždė? - suabejojo Kodė.
- Paleisk juostą toliau, - paprašė Skidas. - Diskelis su senos kosminės ekspedicijos filmuota medžiaga buvo įmestas šįryt į jo, jauno ir perspektyvaus kosminio laivo piloto, pašto dėžutę, siuntėjas neprisistatė...
Tolimesni kadrai parodė, kad keistoji trečioji žvaigždė sudomino ir ekspedicijos dalyvius. Jie ėmė artintis prie jos.
- Atleiskite, bet tai neįtikėtina! Išeina, kad žvaigždė atsirado tik ekspedicijai išskridus? Antraip ji nebūtų jiems sukėlusi didesnį susidomėjimą negu kitos?
- Taip...
Visi susidomėję laukė, kas gi pasirodys, kai laivas priartės prie paslaptingosios žvaigždės. Staiga baigėsi įrašas. Tai buvo taip akivaizdu, paprasta ir akiplėšiška, jog visiems užgniaužė žadą.
- Taip, tai paskutinė juosta, išfilmuota iki galo - gal jie neturėjo daugiau juostų? - pasakė tyliai Pjeras.
- Na, bet galėjo gi nors ką parašyti? - susinervino Ilma. - Nors porą žodžių...
- Galėjo, bet dabar vėlu gailėtis dėl to, kad neparašė, - Enė pakilo ir atsisveikino su visais, pasakiusi, jog jai reikia kažkur skubėti.
Likę tylėjo. Galvojo.
***
Skidas pakilo ir nuėjo prie lango.
- Peržiūrėjom viską, - neatsisukdamas pasakė. – Ir kas iš to?
- Vietoj vieno klaustuko - tūkstantis kitų, - atsiliepė Nesė. - Ji dirbo programuotoja, bet ne visada galvodavo logiškai.
Staiga, Pjerui bežiūrint į Nesę, šovė į galvą mintis.
- Žinot ką - pabandykim užprogramuoti kompiuterį sąlyginiam veiksmui - kaip jis pasielgtų toje situacijoje?
- Įdomu. O ar tai įmanoma? - suabejojo Ilma. - Mašina juk galvoja logiškai, o žmogus - ne visada?
- Tu teisi, bet gal mūsų protėviai tada galvojo logiškai?
***
Rytojaus dieną Ilma ir Nesė įvedė duomenis į naujausią savo kompiuterį ir paklausė, ką turėjo rasti anos ekspedicijos dalyviai.
Mašina „galvojo“ ilgai. Du kartus išmetė - „trūksta duomenų“ ir pagaliau atsakė: „Nežinau. Viskas perdaug prieštarauja logikai. Aš purvinas gatvių pajacas.“
Ilma perskaitė ir nieko nesuprato. Nesė - taip pat. Ji tik prisiminė, kad paskutinė, taip čia netinkanti frazė jai labai kažkur girdėta.
- Tai turbūt iš kokio nors seno eilėraščio, - pasakė ji, - bet antra vertus - iš kur mašina gali žinoti senus eilėraščius?
Ji pažadėjo dar tuo pasidomėti. Pervertė namie visas senas knygas ir rado tą eilėraštį. Eilių autorius gyveno... metais.
Iš pradžių Nesė nesuprato, kokia jai iš to nauda. Bet Pjeras, išgirdęs tai, staiga apsidžiaugė.
- Šaunuolė tavo mašina, Nese. Ji mums pasakė, kuriuo metu mūsų protėviai skrido į X planetą.
- Tikrai, - apsidžiaugė ir Nesė. - Vadinasi...
- Vadinasi, tai buvo ne taip jau ir seniai. Tik... koks tūkstantmetis atgal. Palauk! - staiga nustebo Pjeras, - betgi tai visai neseniai. Tai yra - per daug neseniai. To negali būti!
- Kodėl?
***
- Reikia peržiūrėti archyvus, - pasiūlė Pjeras. - Tik man atrodo, kad mums bus sunku dešifruoti ten sudėtą informaciją - labai senas kodavimas.
- Bet Centriniame Saugojimo Biure yra kodai.
- Gerai, aš viską sužinosiu, - Pjeras sėdo į savo automobilį ir netrukus atsidūrė prie CSB - didžiulio balto pastato, kuris, beje, nepajėgė sutalpinti net informacijos apie visur saugomą informaciją, ir turėjo keletą filialų kitur.
Viduje jį pasitiko mandagus tarnautojas ir nuvedė prie kompiuterio. Uždavęs klausimą, Pjeras laukė neilgai: “Mūsų filiale tokios informacijos nėra“.
- Ką gi - paklauskim kito kompiuterio, kuris saugo informaciją apie filialus.
„Logano valstijos saugojimo biuras“ - atsakė mašina.
Pjeras švilptelėjo.
- Betgi tai - mažiausiai saugoma informacija! Šiame biure sudėta informacija, kurios jau niekad nebeprireiks, arba kurios neįmanoma perskaityti!
- Taip, bet jūs vis dėlto pabandykit kreiptis ten. Gal jūsų žinios vis dėlto pripažintos nebereikalingomis, - tarnautojas vėl palydėjo Pjerą iki durų.
Videofono ekrane pasirodė senyvas, bet gražus moters veidas.
- Logano saugojimo biuras. Merė Preis, - prisistatė. Sužinojusi Pjero pageidavimą, ji taip pat atliko manipuliacijas su kompiuteriu ir perskaitė atsakymą:” Užkoduota … metais. Originali informacija saugoma, bet dešifratorius dingo. Neiššifruojama”.
- Dėkoju, - Pjeras susimąstęs ėmė vaikščioti po kambarį. Paskui staiga paskambino Nesei.
- Nese, tu turi laiko? Aš nusprendžiau pasiimti žinias apie X planetą ir pabandyti iššifruoti.
- Ne per daug drąsu? - Nesė, kaip ir kiekviena moteris, buvo atsargi.
- Pamatysim. Pirma reikia pabandyti.
- Žinoma. Važiuojam automobiliu? Čia gi netoli.
- Gerai.
Logane juos pasitiko senas tarnautojas tvarkingu juodu kostiumu.
- Preisas, - prisistatė. - Mes jūsų laukėme.
- Kodėl?
- Žinote, man senelis - o mūsų jau penkta karta dirba čia - sakė, kad šita paslaptinga informacija jau du kartus buvo sukėlusi didelį triukšmą mūsų planetoje. Ir štai dabar - vėl ja susidomėta. Jūs jau penktas žmogus, kuris ateina šių žinių.
- Jūs atidavėte originalus?
- Ne, mes duodame tik kopijas.
Pjeras ir Nesė susižvalgė. Kas? Gal laivo įgula? Bet kam jiems keturi egzemplioriai - nejaugi jie dirbo atskirai?
Kopijos - tai viso labo mažas atminties diskelis, kurį jiems netrukus atnešė senukas Preisas.
- Žinote, aš nenoriu kištis į jūsų reikalus, tačiau šis šifras labai sudėtingas, per tiek amžių niekam nepasisekė jo iššifruoti. Ar verta gaišti laiką - pagalvokite… - staiga jis numojo ranka. - O aplamai, jūs dar jauni. Dar galite gaišti laiką ir beprasmiams ieškojimams.
Peržiūrėję diskelyje įrašytus duomenis, Pjeras su Nese suprato tik tai, jog X planeta buvo … metais kolonizuota žemiečių, klestinti ir turtinga planeta. Trumpai aprašyta jos atradimo ir pirmųjų kontaktų su X - iečiais istorija. Toliau - visi duomenys užšifruoti ir nesuprantami.
***
Praėjo daug daug metų. Šeši entuziastai, puolę į X planetos paslapties sūkurį, pavargo ir... paseno. Kosminiam laivui artinantis prie Žemės, Skidas pasakė:
- Mes buvome tretieji, kurie bandėme kažkam kažkuo padėti. Ado Žemei paaukojo savo gyvybę, jauni drąsuoliai jo pasekėjai, atidavė visą savo gyvenimą, o mes - jaunystę. Velniškai daug kainuoja šita paslaptis. Jums taip neatrodo?
- Tu teisus, Skidai, - sutiko Kodė, - aš - už.
- Aš taip pat, - tai Ilma.
- Ene - tu?
- Aš dar pagalvosiu. Bet būsiu mažuma, ir jūs į mane galite nekreipti dėmesio.
- Už, - tai Nesė.
- Ir aš, - Pjeras.
- Žemė jau netoli, - kažko susimąstęs ėmė kalbėti Skidas. - Kol planeta degs, ji bus panaši į žvaigždę. Ir kai ji visai sudegs, šviesos spinduliai dar ilgai ilgai kažką klaidins ir apgaudinės, ir kažkas kažkur ilgai suks galvą, iš kur staiga šalia geltonosios žvaigždės - taip arti - atsirado baltoji milžinė...
- Baltoji milžinė?! - pašoko Enė.
- Baltoji milžinė?!! - atsistojo visi.
- Nejaugi?.. - staiga išsigando Ilma.
Atminty šmėstelėjo paskutiniai kažkada matytos juostos kadrai. Trijų žvaigždžių buvimas taip arti viena kitos, kažkada nustebinęs, dabar įgavo kraupią prasmę. Prasminga dabar buvo ir tai, kad protėviai nieko apie trečią žvaigždę neparašė...
- Kokią paslaptį saugojo ana planeta? - kažkaip nenatūraliai garsiai pats savęs paklausė Pjeras.
***
Skidas pro teleekranus pradėjo įdėmiai sekti planetos gamtovaizdį. Keletą kartų apskriejus apie Žemę, jis nustebęs pasisuko į draugus:
- Nejaugi „Soliaris“? Jokio sausumos lopinėlio - vien vandenynas?
- Žiūrėkit! Kažkas blizga! - Kodė dūrė pirštu į vieną ekrano tašką.
Tiesiai po laivu buvo matyti milžiniška metalo plokštė, kuri kažkokiu stebuklu laikėsi ant vandens.
Padidinę vaizdą, astronautai pastebėjo ant plokštės tik didelį metalo kupolą, iš jo kyšojo du metaliniai strypai, viršuje išsišakojantys.
- Patikrinkit plokštės stiprumą ir išlaikymo galią - ar galima ant jos nusileisti?
Įgula sujudo. Greit buvo atlikti apskaičiavimai, ir netrukus nuo laivo atsiskyrė mažutė žvalgybinė kapsulė, kuria skrido trys iš keturių įgulos narių - Kodė, Enė ir Ilma. Skidas liko laive.
Plokšte vaikščioti buvo sunku, reikėjo įjungti padų įmagnetinimą, kad nepaslystum. Eiti reikėjo netoli, greit astronautai pradėjo tirti, kas per metalo kupolas stūkso vidury plokštės. Iš arčiau buvo matyti, kad tai - didelė krūva metalo rutuliukų, labai panašių į vandens lašus. Tik iš kur ir kodėl jų čia tiek daug?
Ir aplamai - ką visa tai reiškia?
- Ene, aš jaučiu kažkokį kvailą nerimą, - ištarė Kodė, žarstydamas pirštinėtomis rankomis metalinius lašus.
- Iš tiesų, rodos, kažkas žiūri į mane, nori pašaukti, bet negali. Man baisu, Ene, - atsiliepė ir Ilma, baimingai žiūrėdama į krūvą.
- Žiūrėkit, ten viršuje, tarp tų metalinių cilindrų, matyti kažkoks kupolas! - parodė Enė. Man visa tai kažką primena. Bet ką?
- Gal pabandom atkasti tuos rutulėlius? - pasiūlė Ilma. - Vis tiek jau daugiau čia nebegrįšim...
- Gerai. Bet labai greitai...
Visi trys ėmė rankomis žarstyti metalinius lašus į šonus. Krūva pradėjo mažėti. Nuo viršaus lašai slinko žemyn, atidengdami pilką, metalinį... veidą. Taip, tai buvo veidas. Kirpčiukai dengė aukštą, jauną kaktą, ilgi, sustingę plaukai krito ant pečių, o tie du cilindrai buvo į dangų pakeltos rankos.
Veide buvo sustingęs beprotiškas noras pakilti ir kažkur išskristi. Nuo kažko pabėgti, net - mirti...
Greit pasirodė įsitempęs skrydžiui jaunas kūnas ir ilgos laibos kojos, vos siekiančios plokštės metalą.
- Kaip mažai trūko, kad ji pakiltų... - kažkodėl pasakė Ilma.
- Pažiūrėkit - jos veidas...jis metalinis, tiesa? Ji negyva. Tai, turbūt, paminklas. Bet kodėl man atrodo, kad ji gyva? Kad ji mus mato?
- Tau tik taip atrodo, Kode, - Enė įjungė biosrovių registratorių ir staiga švilptelėjo - prietaisas registravo mąstymą. Intensyvų norą kažką pasakyti ar padaryti. Biosrovės buvo be galo stiprios.
- Duok minčių transkriptorių! - staiga paprašė ji.
- Kodė ištiesė jai prietaisą. Juostoje užsirašinėjo nesuprantami ženklai, ir astronautai prijungė virtualų vertėją. Deja, tokios civilizacijos kalbos jo atmintyje nebuvo. Astronautai nesuprato, ką jiems norėjo pasakyti statula. Jie stovėjo, klausėsi ir tylėjo. Staiga įrašas nutrūko.
Visi trys pakėlė akis į metalinę merginą.
Ties jos akimis pasirodė du metaliniai lašeliai, jie slinko jos veidu lyg tikros ašaros, paskui atitrūko ir skaudžiai skambtelėjo į plokštės metalą.
- Ji gyva. Ji mąsto. Mes negalime jos vienos palikti, - Enė įjungė minčių transkriptorių, nustatė 24 valandoms ir paliko ties merginos statula.
Skidas nekantriai laukė jų.
- Gaila, kad su mumis nėra Pjero, - atsiduso Kodė. - Jis mums padėtų.
- Įdomu, - išklausęs draugus, pasakė Skidas. - Visdėlto mes pabandysim išsiaiškinti šitą mįslę.
Įgula ištyrė planetą ( tiesą sakant, ir tirti nebuvo ko - visa planeta užtvindyta vandeniu). Liko paslaptis, kaip Žemės trauka sugeba išlaikyti tokį vandens kiekį. Biotranskriptoriaus įrašai taip pat nieko nepaaiškino. Įrašas buvo nevientisas, dažnai nutrūkdavo, tačiau juosta buvo pilna tos pačios keistos melodingos kalbos. Ir tik nuotaikų dešifratorius paaiškino, kad mergina galvojo apie kažkokią didelę nelaimę, kažko gailėjosi, kažko prašė, o galiausiai susitaikė su likimu ir nurimo.
Paliko Žemę, tvirtai nusprendę grįžti čia dar kartą, bet jau su mįslės įminimu...
***
Pjeras visą dieną vaikščiojo liūdnas, niekaip nesugebėjo rasti net mažiausios detalės, už kurios galėtų nusitverti.
„Taip nieko neišeis“ - nusprendė pagaliau ir paskambino Skidui.
- Skidai, tu turi archyvinės medžiagos kopiją?
- Taip.
- Bandei dešifruoti?
- Taip.
- Ir kaip sekasi?
- Pjerai, jei turi laiko, atvažiuok. Parodysiu kai ką įdomaus.
Pjeras nieko nebeklausinėjo - jis pažinojo Skidą. Nedelsdamas sėdo į automobilį ir netrukus jau sėdėjo Skido darbo kambaryje.
- Žiūrėk, - parodė jam Skidas, - štai čia seni rankraščiai, užrašyti to meto rašto ženklais. O štai čia - metalinės statulos mintys, užrašytos tais pačiais ženklais.
Pjeras susidomėjęs palinko į priekį.
- Matai? Informacija užkoduota žemiečių kalba. Pats paprasčiausias variantas, kokį galima sugalvoti, t.y. visai neužkoduota, nes tada astronautai, galbūt, žemiečių kalbą mokėjo puikiai. Todėl ir kodo nėra.
- Deja, - Pjeras skėstelėjo rankomis. - Labai įdomu, turime beveik tikslų įrodymą, kad mūsų tėvynainiai lankėsi Žemėje ir gal net yra žemiečių nelaimių kaltininkai. Bet ką mes galime pasakyti konkrečiai, be šito „galbūt“?
- Taip. Kol kas, deja, nieko, - Skidas išjungė ekraną. - Gal nori „pasiklausyti“ biotranskriptoriaus sensorinį įrašą?
- Ar verta?
- Žinai, kada aš klausiausi, man kartais rodėsi, kad einu iš proto, visi jausmai ir mintys susijaukė, ir šitame chaose negalėjau rasti pats savęs, net tada, kada įrašą pagaliau išjungė. Šita mergina kenčia nežmoniškas kančias. Tu matei, kokia jos poza? Tarsi pasiruošusio skristi paukščio.
- Taip. Man atrodo, Skidai, kad sprendimas visai čia pat. Tu gi žinai, kad nuojauta manęs dar neapgavo. Jis turi būti labai paprastas. Ačiū tau už žinias. Aš dar pagalvosiu.
Jis išėjo truputį aprimęs .Jautė, kad tai turi labai paprastai išsispręsti, todėl, norėdamas aprimti, pasuko Nesės namų link.
- Sveika, Nese, mano angele.
- Sveikas. Na, kaip tau sekasi?
Pjeras trumpai papasakojo jai apie savo vizitą pas Skidą.
- Vadinasi, reikia tik perskaityti žemiečių kalbą? - apibendrino Nesė.
- Taip.
- Jeigu mūsų tėvynainiai ten jau lankėsi, tai turėtų būti ir tos kalbos aprašymas...
Pjeras pašoko, pabučiavo Nesę ir ėmė juoktis.
- Tu geniali, Nese. „Saugokis moters, bet klausk jos patarimo“ - juk tai šimtąkart tiesa.
Jis tuoj pat surinko CSB numerį ir paprašė duomenų apie žemiečių kalbą.
- Jums žinios reikalingos dabar ar atvyksite vėliau pats? - paklausė tarnautojas.
Pjeras pažvelgė į Nesę. Ši linktelėjo.
- Dabar. Mano adresas...
***
... kažkur toli, ties horizontu, siautė ir griaudėjo stichija, ir mes, dar likę gyvi žmonės, glaudžiu būriu sustoję ant metalinės plokštės, ir bijodami pažvelgti žemyn, kad nenugarmėtume stačia galva žemyn , laukėme. Juodas horizontas slinko vis artyn ir artyn, supo mus iš visų pusių. Mūsų buvo gal tūkstantis, o gal daugiau, ir visi mes labai norėjome gyventi, todėl laikėme vienas kitą tvirtai tvirtai apkabinę, nes labai norėjome, kad gyventų ir kiti.
Kažkurią akimirką pasirodė Jie - mūsų lemties viešpačiai. Mes žiūrėjome, užvertę galvas aukštyn į juos, o matėme tik mažutę metalinę juostelę, kurią laikė vienas iš Jų.
- Išsirinkit, žmonės, vieną iš savo tarpo - mes tik jam vienam dovanosim gyvybę.
Jis sviedė juostelę žemyn, į žmonių minią, ir ji tarsi priaugo prie mano krūtinės. Aš bandžiau ją nuplėšti ir atiduoti kitiems, bet negalėjau.
- Cha! Cha! Cha! - atsklido juokas iš viršaus, ir viešpačiai dingo. Žmonės tylėjo.
Paskui plokštė staiga pasviro, žmonės pradėjo slysti žemyn ir kristi į prarają. Visa jėga užgriuvo stichija, vanduo ir vėjas rijo vieną žmogų po kito, aš bėgau paskui, stvarsčiau jiems už rankų, bet žmonės vis beviltiškai išslysdavo.
Likau viena. Stovėjau ant plokštės krašto, daužiau nematomą sieną, staiga iškilusią prieš mane, iki kraujo draskiau nagais metalinę plokštelę ir nieko negalėjau padaryti - ji buvo įaugusi į širdį.
Paskui staiga viskas nurimo. Visa Žemė buvo užtvindyta vandenynu. Švietė linksma saulė, ir jos zuikučiai šokinėjo ant mažų bangelių keterų.
Plokštė plaukiojo ant vandens lyg didžiulis niekur neskubantis plaustas.
Aš sėdėjau ant jos bejausmio metalinio paviršiaus, nuo kurio skaudžiai plieskė saulė. Paskui pakilau, atsistojau, iškėliau į dangų rankas, pravirkau iš skausmo ir... pajutau, kad mano ašaros lyg geležies gabaliukai skaudžiai skimbtelėdamos atsitrenkė į plokštės metalą. Norėjau nuleisti rankas ir nusišluostyti tas keistas metalines ašaras, bet negalėjau. Aš virtau metalo stulpu ir galėjau tik verkti.
Ir tada supratau, kam mane paliko viešpačiai.
Aš tapau paminklu tai didelei žuvusiai Žemės civilizacijai...
***
Skidas, Pjeras, Enė, Ilma, Kodė, Nesė - visi jie susirinko išklausyti paskutinės Žemės palikuonės išpažinties.
- Ji teisi, - susimąsčiusi pratarė Nesė. - Jie neturėjo teisės leisti jai mąstyti ir verkti tiek tūkstantmečių. Jie buvo perdaug žiaurūs.
- Nejaugi tai buvo mūsų protėviai? - staiga ištarė Pjeras.
- O vis dėlto? Tai juk buvo jie, - liūdnai šyptelėjo Kodė.
- Kodėl?
- Todėl, kad turime du įrodymus: pirma - archyve saugomas žemiečių kalbos vertimas, antra - jie taip gerai žinojo tą kalbą, kad net nekodavo ekspedicijos į Žemę aprašymo...
- Tai dar nieko neįrodo. Geriau peržiūrėkim archyvinę medžiagą, - pasiūlė Ilma.
- Peržiūrėkim, - pasiūlė Nesė, kurios namuose visi buvo susirinkę.
***
- Palaukit! Palaukit! Jūs neteisūs! Mes ne tam jus siuntėme, kad sunaikintumėte. Mes norėjome, kad jūs padėtumėte jiems...
- Kvailystės! Jiems jau nebeįmanoma buvo padėti. Jie buvo per daug pikti, jie turėjo per daug klastos ir keršto, kurie galų gale vis tiek būtų sunaikinę civilizaciją...
- Žudikai! Ne klastos, o branduolinės energijos jie turėjo per daug. Nejaugi nesugebėjot to pasiimti be žudynių?
- Už ką užtvindėte žydrąją planetą? Nors gamtos galėjote pasigailėti!..
- Nugalėtojai neteisiami! - pasipiktinimo banga atsitrenkė į teisėjo plaktuko smūgį ir nuščiuvo...
***
... aš ilgai šitaip stovėjau - iškeltomis į dangų rankomis. Aš pavargau...
Žinau, kad mes buvome negeri, pykome, mylėjome ir keršijome. Bet argi už tai baudžiama mirtimi?
Aš nedaug pasimokiau iš šitos bausmės. Jei man tektų pradėti naują žmonių kartą, aš savo vaikus auklėčiau taip pat, kaip mano mama auklėjo mane.
Supraskit - aš žmogus, ir viskas, kas žmogiška, įaugę man į kraują, sąmonę, mintis...
Kokią teisę turėjote Jūs, viešpačiai, spręsti mūsų likimą?
Aš bijau net verkti, nes nei mano juokas, nei ašaros nepanašios į žmogiškas. Kodėl jūs leidžiate man verkti?!
***
- Gal... Gal nedeginkim Žemės? Gal tegu lieka? A? - Ilma išsigandusi dairėsi aplink.
- Bet po kiek laiko ją vėl atras, ir vėl veltui ieškos tiesos... Geriau tegu laužo galvas dėl nesuprantamo astronominio reiškinio, negu dėl būties tragedijos...
- „Aš purvinas gatvių pajacas“... kaip juokinga, - reziumavo Enė ir, pasakiusi:“ labanakt“, išėjo į savo kajutę.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Tikras Dearnis
Sukurta: 2008-02-04 23:27:39
Kūrinys sudomino, nes aptikau neįprastumą. Čia fantastika persipina su poezija tam tikra prasme. Gal tik antroji apsakymo pusė tarsi užmuilinta - pernelyg greitai viskas sukasi. Manau, kad viskas turėjo vykti nuosekliau. Bendras įspūdis nėra toks blogas kaip galėtų pasirodyti.
Anonimas
Sukurta: 2008-02-04 12:48:22
Pernelyg sugrūsta. Ir tie visi X-iečiai...
Patiko tik viena mintis - apie moters virtimą geležine statula. Poetiška.