Nusišypsok, – sakei man tyliai,
Šnabždėjai, apimtas aistros,
O mūsų kūnai pynės pynės,
Vaitojo kūnai geismų slėpiniuos...

O mintys... Mintys nebeklausė proto,
Nes skendom vienas kito akyse.
Nebuvo vien tik kūnai mūsų nuogi, –
Tu kiaurai permatei mane, o aš – tave...

Galėčiau valandas klūpoti
Tarsi klusni mergaitė prieš tave.
Žinau, – tu savo glėbyje mane priglobsi
Ir savo bučiniu pakelsi vėl mane,

Kad mūsų kūnai vėl ištirptų
Tarsi besvoriai, – tai mūsų mintyse.
Ir vėl kuždėsi man tą stebuklingą frazę...
Ir vėl priversi tu nusišypsot mane...