Tie vakarai visada apkarsta,
Langai pradeda skilti į šalčio jausmą,
Suyra veidai vasaros veikėjų,
Aitvarų galvas debesys perveria.

Nelis:
Nes basos kojos tiktai sapnais slenka,
Ir vaikų garbanos nutyla degtukų dėžutėse,
Lyg vabalai gamtos išmainyti
Į dar vieną beliepsnį laiką.

Išmėtytos ašaros neranda savo srovės,
Pašiurpsta oda, snaigės
Popieriaus griaužtukais užklampina kelius.
Gatvių pelkės.

To kelio geriau ir nebūtų,
Jis netvirtų žingsnių išraižytas skruzdėms
Tik surenka tinklus kasdienybių.
Nemiklūs pirštai iš pačio dangaus
Vorius leidžia, traukia,
Lyg ir taip vakarais neužtektų ten pat
Atsigulti.