Kai jauti, kad tau liko visai nebe daug, prasideda vienatvės protrūkiai. Ta vienatvė vis dažniau šiepia dantis, taikosi įsisiurbti į gerklę. Aš stengiuosi neleisti jai to padaryti, bet staiga užgriūva krūva žmonių ant galvos, kurie skubiai stojasi, atsiprašynėja ir bėga savais keliais. O pats irgi atsistoji tik galvoji, kad galėjo ir ilgiau pastovėti šalia, daugiau nei “atsiprašau” pasakyti. Kitą vertus, daugiau galėčiau ir aš...

Štai pro didelį aktų salės langą name priešais matau kažkieno butą, paliktą vėdintis. Nors ne, štai ir gyventojas šioks toks galvą iškiša. Aš netrunku jam sugalvoti vardo – Džekis. Žiūriu smailsiai, kaip ir jis. Berniukas dairosi, godžiai ryja akimis tai, kas po juo. O, netikėtai pasirodo ir dar vieną galvą. Truputį mažesnė už Džekį mergaitė. Jai vardas taip pat kaip mat buvo sugalvotas – Nola. Jiems taip kyšant pro atdarą langą už jų nugarų pastebėjau degančią žvakę. Atrodė labai šiltai, jaukiai. Tarsi harmonija.

Tačiau aš žinojau... Tai ne vaikai. Džekis ir Nola buvo suaugusieji, kurie pateko į taip vadinamą (mano išgalvotą) biosrovę ir staiga patapo vaikais. Turbūt tam, kad galėtų mylėti vienas kitą kaip tą moka vaikai. Be sekso, be pinigų, su juokingais ir bereikšmiais vaikiškais pakštelėjimais. Žinoma, kad dar sykį taptų suaugusiais jiems teks pereiti kliūčių ruožą, kuris priklausys tik nuo jų pačių. Tokie siužetai galėtų būti šiuolaikinėse stebuklinėse pasakose. Taip, tikrai.

Kažkas staiga pašaukė. Atsisukęs išvydau buvusį klasioką, naršantį bala žino ko po salę. Apsikeitėm keliais žodžiais. Permetė akimis mano rankose laikomą Juozo Grušo dramą “Barbora Radvilaitė”. Susigrūdau viską į kuprinę, o tada žingsnis po žingsnio vaikščiojau po salę, kaip gandras, aukštai kilnodamas kojas. Niekas nieko. Prie lubų pritvirtintas kabėjo didžiulis disco stiliaus kamuolys, pagamintas iš kompaktinių plokštelių darbinių pusių. Už jo – juodais medžiagos pluoštais apklijuota siena. Po disco stiliaus kamuoliu ant kėdės gulėjo padėtas sintezatorius, o ant jo – dėžutė, kurioje buvo bandelės. Liūdna liūdna pasidarė. Atsisėdau ant medinių scenos grindų ir sėdžių sau taip, lengvai mataruodamas kojomis. Va čia tuoj liks šimtas dienelių iki pabėgimo. Pabėgimas. Taip aš vadinu atsisveikinimą su mokykla, nes mano akimis tai visiškai niekam nereikalingas atsisveikinimas. Galėtų mokslai tęstis toliau, oj kaip norėčiau, oj kaip galėtų...

Kažin ką ten dabar veikia Džekis ir Nola. O gal jie Onytė ir Petras?