Šįryt mane pažadino rauda,
pabeldusi langan plikų šakų šešėliu.
Į šaltą žemelę medžio šaknys įsikibę.
Vėjai liemenį žvarbiom rankom apsupę.

Nubudau ir nuojautą delne nutūpusią radau,
kad nemielas žemės patalas ir vėjo prisilietimas
tam, kuris nori į saulę tiestis ir gaudyti jos spindulius,
su dangaus skrajūnais draugauti ir jų dainų klausytis...

Priėjau prie medžio ir savo drėgnų blakstienų kraštu jo šakas užkliudžiau,
o jis pasiklydo mano plaukuos, dar kvepiančiuose šiltu miegu.
...Ir stovėjom taip susiglaudę,
delnus pasauliui tiesdami...