Likimo dovana... Tie gražūs, svaigūs žodžiai
Užliejo širdį, persmelkė mintis.
Rankas ištiesę, priėmėme godžiai
Iš deivės Tichės rankų palaimintas viltis.

Tesėjas, mano tu žynys, valdovas,
Galėjęs nuridenti akmenį man nuo kraujuojančios širdies.
Suvilgei ją, pasruvusią, nelyginant gaivia banga Egėjo,
Tarsi baltas bures iškėlei vardan naujos vilties.

Neleiski žūti man, laikyki kuo ilgiau nelaisvėj
Karštų glamonių, nepažabojamų svajų.
Pabūkime mielu gyvenimu tik susisaistę,
Nes jis – tik mūsų, o jame – tik tu ir aš, tik aš ir tu...