Kai vėlų vakarą pavargusį veidą glosto mažytė ranka,
jauti, kad gyventi gera.

Kai mylimas žmogus bučiuoja apsunkusią nuo rūpesčių galvą,
supranti, kad viską atleisti verta.

Kai neapsakomas jausmas šildo krūtinę apglėbus Tave,
patiki, kad gyveni iš naujo.

Kai niūrią ūkanotą dieną nepažįstamas praeivis sušildo sava šypsena,
pagalvoji, kad vis dėlto labai graži diena šiandieną.

Kai jauti plakančią prie krūtinės prisiglaudusią širdį,
suvoki, kad esi neatsiejama kažkieno dalis.

Kai patiki tuo, kuo seniai nebetikėjai,
supranti, kad esi laimingesnė nei manei.