sulaužytom kojom
kritau jam ant tako
nors gintarinės akys kėlė siaubą

vidury indėniškų žemių
paskutinė mano sąmonės dėlė
sušvito mirdama

po savaitės
jau valgiau jo mėsą
pašildytą anglėto puodo dugne

nesakiau savo tėvo vardo
nešaukiau motinos lūpomis
ir visą laiką (ne)buvau aš

jis keldavos kasdien
žiūrėt į aušrą
ir paglostyt savo pusaklio šuns

o naktim gintarinėm liepsnom
mano kruvinas kojas
vis glostė

vieną vakarą parsivedė namo
būrį šešėlių
kuriuos pavadino liudytojais

ir nuo to laiko
jo pusaklį pėdsekį šunį
mes glostėm drauge