Tai buvo vasaros vakaras. Jeigu ne iš daugiabučio langų sklindantys šviesos pluoštai, tai kieme būtų buvę beprotiškai tamsu. Vaikai, pavalgę vakarienę, susirinko prie antro suoliuko pasitarti ką čia nuveikus. Žaidimų asortimentas buvo labai platus, žaidėjų irgi netrūko. Bet visus labiausiai viliojo slėpynės. Kitaip ir negalėtų būti, juk tokioje tamsoje gali susilieti su bet kuriuo aplink esančiu daiktu. Gali tiesiog gultis ant žemės ir tai būsi oficialiai pasislėpęs, susikryžminęs su vakaru. Bet reikėjo ne tik besislepiančių, reikėjo ir to, kuris ieškos. Traukėme burtus. Nelaimėliu tapo pats mažiausias vaikigalis iš mūsų – Lukas. Susiraukęs ir pasiuntęs visus toli, (jo žodynas buvo labai užterštas, bet ir labai platus) nuėjo prie antros laiptinės, užsimerkė ir pradėjo lengvai skaičiuoti iki penkiasdešimt. Kas grupelėmis, kas po vieną išsibėgiojo į savo sugalvotas slėptuves. Aš, Justė ir Marius pasirinkome čia pat, prie kareivinių, esančias eglutes. Už jų jautėmės lyg už mūro sienos. Eglučių spygliai kutenos nosis ir mes vienas po kito periodiškai čiaudėme.
- Man užkniso, tas Lukošius niekada mūsų neras, juk piplys yra, - susierzinęs pradėjo porinti Mariukas. - Kažin, kiti jau prisitukavo?
- Neniurzgėk, asile, o gal labai nori kitą kartą būti ieškantysis?! – nuoširdžiai aprėkiau susiraukėlį.
- Išvis paduskite, kol mūsų nesurado, nes visus nukepsiu, - grasinančiai ištarė tylioji Justė, taip sukeldama mums lengvai šiltą šoką.
- Einam šašukų, nes kitaip numirsiu nuo tu eglėšakių kvapo, - gailestingai ištarė Marius. – Jaučiuosi kaip per močiutės pakasynas. Prisiekiu dar sekundė ir dvėsiu.
- Varom, tik atsargiai, - pradėjau komanduoti aš. – Eikite palengva, kad nesujudintumėte eglučių, nes žvitri Lukošiaus akis gali užmatyti mus. Po pierkūnais, ko čia einat kaip tankai, nemokat palengva sliūkinti?
- Cit, Agnieška, mes ir taip stengiamės,o tu čia dar stūgauji kaip Serioža nerasdamas cigarečių, - sudrausmino mane Justė. – Tas Lukošius dabar gal už namo kur, juk visi ten nubėgo slėptis.
- Šiandien tu per daug kalbi, - atkirtau Justei. – Galėtum protingai patylėti, tą tikrai sugebi. – Juk suprantate, kad aš čia protingiausia. Be to, man trūksta tik vieno lipduko ir turėsiu visą Drakon Bol Zie lipdukų kolekcija.
- Rimtai?? – susidomėjo Marius. – Kurio trūksta?
- Dvylikto, - liūdnai tariau aš, nors trūko ir pirmo ir septinto ir dvidešimt ketvirto.
- Galiu suveikti, bet kas už tai? – intriguojančiai tarstelėjo Mariukas.
- Šudukas ant pagaliuko, - be didesnio susidomėjimo atsakiau aš.
- Kaip nori, durne, - atrėžė Marius ir lyg raketa nuskriejo iki obels.
         Mariaus įkandin nusekėme ir mes su Juste. Obuoliai dar nebuvo prinokę, bet mums patys skaniausi būtent tokie – žali, neprinokę ir rūgštūs. Maždaug už kelių metrų nuo obels stovėjo apsiblausęs žibintas. Bet jis švietė taip neryškiai, kad nebuvo jokio šviesos efekto, tik intriguojanti tamsa. Aš ir Marius nutarėme lipti į obelį, palikę Justę sargyboje. Ji nemokėjo laipioti po medžius, bet niekada ir nebandė. Man priklausė kairė obels pusė, o Mariui – dešinė. Atsargiai ir palengva, nuo šakos ant šakos lipome į naudingai išsišakojusį medį. Kartą jau teko iš jo griūti, bet kas nerizikuoja, tas lieka nevalgęs. Sodri tamsa trukdė pamatyti mažus obuoliukus. Jie susiliejo su plačiais lapais.
- Velniava, aš visiškai nieko nematau! – šūktelėjau kitoje obels pusėje esančiam Mariui.
- Ką man dabar daryt? – piktai atkirto jis. – Aš irgi nė velnio nematau, bet juk turi rankas, durnele. Paieškok, apčiupinėk, skink. Paieškok, apčiupinėk, skink.
         Paieškok, apčiupinėk, skink... Paieškok, apčiupinėk, skink. Vadovaudamasi Mariaus pasufleruota idėja, plėšiau obuoliukus nuo medžio. Prisikyniau pilnas kišenes. Mariui sekėsi ne ką prasčiau. Bet didelis godumas mums neleido palikti obels. Pradėjome dėti obuoliukus tiesiai į burną. Buvo aišku, kad tokie vaisiai tiks tik asmeniniam vartojimui. Juk niekas neims seilėtų obuoliukų. Bet ši obelis priklausė ne mums, o tokiam keistam dėdulei. Jis gyveno aptriušusioje trobelėje, kuri buvo visai netoliese. Bet nė viena švieselė neblyksėjo jo languose. Tai leido mums suprasti, kad keistuolis kietai įmigęs.
- Lipikite, jis ateina, ateina jis!!! – drebančiu balsu šaukė Justė.
- Kash atjajna, kash, shakyyh?! – pilna burna paklausė Marius.
- Barzdočius, barzdočius keistuolis obels šeimininkas! – išrėkė Justė ir pabėgo.
          Kažkas pamažu artėjo prie obels.Traškėjo žemė, išryškėjo žmogaus siluetas. Bet mes su Mariumi iš aukštai negalėjome ižiūrėti veido. Marius pamažėle ir tyliai persirikiavo į mano pusę.
- Lipam žemyn, aš bijau, - drebančiu balsu ištarė nelaimės draugas.
- Tsss, tyliau bailį, - ištariau aš ir užčiaupiau Mariui burną.
- Kas čia yra?! – suriko žmogysta su prarukytu balsu. – Visus iššaudysiu, nešdinkitės iš čia! Prakeikti vaikigaliai vėl vagiliauja, velniop jus visus, avinai neraliuoti.
- Kai suskaičiuosi iki trijų šokam iš obels, gerai? – tyliai ištariau Mariui.
- Kvaiša, užsimušim! – krūptelėjo jis.
- Myžniau, asile tu, skaičiuoju iki trijų, - ryžtingai tariau. – Vienas... Du... Trys...
    Nušokome. Abiejų kojos sustingo. Skausmas klejojo visomis kūno vietomis. Akyse mėlynai žaibavo. Kelias sekundes nugriuvę raitėmės ant smėlėtos žemės. Išgirdę artėjančius žingsnius pašokome lyg įgelti ir pasileidome bėgti. Baimė suteikė begalę jėgų. Mes lėkėme ir atrodė, kad plyšime pusiau iš skausmo.
- Avigalviai sustokite, - šaukė diedas. – Pasistatysiu prie sienos ir po vieną iššaudysiu, nedėkingieji. Sustoooooookite!!!
           Bet mes nestojome. Pamiršę viską šiame pasaulyje žiūrėjome į priekį ir lėkėme. Diedas dar kažką šaukė, bet nebesivijo mūsų. Kai pavojus praėjo, sustojome atsikvėpti. Tik tada pamatėme, kad esame netli stadijono. Danguje svilo tūkstančiai žvaigždžių. Turbūt jos juokėsi iš mūsų. Dylo pilnatis. Puikų nuotyki nedėkingoji mums padovanojo. Kad ją kur galas ir visus kitus. Sūrus prakaitas lašėjo nuo nosies ant žemės. Akyse raibuliavo.
- Pasilakstemė, ką? – su šypsena ištarė pavargęs Marius.
- Man šakės, - sudejavau aš. – Prakeiktas diedas ir jo obuoliai. Prakeikta Justė. Išdavikė.
- Nekaltink jos, išsigando vištelė, - tarė draugelis ir pradėjo žvengti.
          Iš tiesų buvo juokinga. Ne todėl, kad Justė visiška višta, bet todėl, kad stovime čia sau, beveik perpus sulūžę, o vaikai kieme turbūt galvoja kad mes jau verdame diedo puode. Atsikvėpę pamažu nurypavome iki kiemo. Ant antro suoliuko, vidury kiemo, sėdėjo vaikai. Jie įnirtingai diskutavo. Mes su Mariumi patyliukais nužingsniavome iki antros laiptinės.
- TUKU TUKU MARIUS!!!
- TUKU TUKU AGNĖ!!!
          Mes prisitukavome, taigi, buvome tikri, kad kitą kartą ieškosime tikrai ne mes. Vaikai pasileido  bėgti iki mūsų.
- Kaip jums? Kaip ten viskas buvo? Ką jums padarė? – pasipylė klausimai.
- Buvo fantastika, - pradėjau svaigti aš ir mojuoti rankomis. – Tas diedas mus pagavo ir nusitempė į savo namus. Tada iškvietė mentus. Jis turėjo dideeeelį šautuvą, va maždaug metro ilgio. Įrėmė man į smilkinį, po to Marusei. Šakės žinokit. Kai jis nusisuko, mes atimėm šautuvą ir pabėgom.
- Nu, Agne, manau pasakas kuri, - tarė Žydrius, kuris buvo vyriausias iš mūsų.
- Tiesą ji sako, - pridengė mane Mariukas.
- Einam namo, jau dvylika, - tarė Justė.


         Kitą rytą su mama ėjome džiauti skalbinių. Džiovyklė buvo netoli obels. Neramiai kirbėjo širdis prisiminus vakarykštę diena. Kol mama džiovė skalbinius aš stovėjau nuošaliau ir nervingai graužiau nagus.
- Eik čia, - tarė man mama. - Žiūrėk ką parodysiu.
     Aš nuėjau. Mama rodė pirštu į smėlyje esančias keturias pėdas. Jos buvo toookios didelės ir gilios, kad kaitino mamos fantaziją.
- Kas tai galėtų būti, - savęs paklausė mama.
- Mamyt, vakar buvo pilnatis, - pradėjau skiesti aš. – Žinai, mėnulyje yra kažkokių pėdų, panašių į šias. Gal čia kažkas nežmogiško? Gal ateiviai?
- Laki fantazija, - ištarė mama. – Pakėlk koją.
            Mamos paliepimu, nieko negalvodama, pakėliau koją. Sportbačių padas sutapo su dviem pėdom ant smėlio. Nuraudau.
- Ateivi tu mano ateivi, - meiliai ištarė mama ir paglostė nubrozdintą mano alkūnę. - Vėl iškritai iš medžio?
- Koks tavo reikalas? – atšoviau aš ir parbėgau namo.
    Parėjusi namo atsiverčiau vietinį laikraštį. Norėjau būti protingiausia iš visų todėl visada ji perskaitydavau. Pačiame pirmame puslapyje mano akis užkliudė stambi antraštė: „ Vienišas senolis prieš savaitę papuolė į ligoninę“. Įsigilinusi į straipsnį supratau, kad kalbama apie vakar vos mūsų neužmušusį diedą. Straipsnyje buvo aiškiai rašoma, kad jis vis dar gydomas ir bus paleistas kitos savaitės bėgyje. Atsivertus kitą puslapį akys vėl užkliuvo už gana stambiu šriftu parašytos antraštės: „ Slėpynės – ne tik vaikų, bet ir suagusių žaidimas.“ Na ir laikraštis. „ – Kietas diedukas, išmano kaip ir kas“ – pagalvojau ir nulekiau į virtuvę pasiimti obuolio. Rizikingas jo skonis.