Tądien pabudusi už lango išvydau stebuklą – žemę pagaliau apklojo baltas patalas, kurio aš taip laukiau... visus metus svajojau vėl tai išvysti...
Ši diena turėjo būti viena iš tų dienų, kai po ilgos pertraukos, vėl būsiu su šeima, o tiksliau su mama. Ji turėjo būti kitokia vien dėl to, kad vakare laukė koncertas ir susitikimas su dainininku, kurį dievinau nuo vaikystės ar paauglystės, kai tik pradėjau suvokti, kas yra gera muzika...
Bet iškritęs sniegas, man atplukdė atsiminimus iš labai tolimos praeities apie labai stiprius jausmus, tuomet, aš juos įvardijau kaip MEILĘ, bet dabar nebežinau kas tai. Bet šiaip ar taip, aš tai prisiminiau ir man buvo gera...
Na taip, ši diena buvo ir paskutinė metų diena. Diena, kai visi planuoja kažką „tokio“, kad tik kuo smagiau sutiktų Naujuosius metus ir užsitikrintų sau, kad atėję kiti metai, bus puikūs ir daug geresni nei šie, kurie skaičiuoja paskutines minutes ir dovanoja nuostabias akimirkas... Tačiau aš neturėjau jokių didelių planų, tiesiog pabūti koncerte ir Naujuosius sutikti su mama ir jos antrąja puse.
Telefono garsas pranešė, kad gavau naują pranešimą. „Dar vienas sveikinimas ir palinkėjimas“ pagalvojau, bet ekrane išvydau telefono numerį, kurį stengiuos pamiršti jau ketverius metus... „Ką veiki? Kur esi?“ keisti klausimai tokią dieną ... Tačiau,kad ir kaip netikėtai viskas pasisuko, bet staiga širdy atsirado virpulys, veide šypsena, kuri net sunku buvo nuspėti ką reiškia – gerai viskas ar blogai... Bet po valandos jau sėdėjau autobuse, kuris judėjo Vilnius link, ten manęs jau laukė...
Viskas taip netikėta... Sniegas, jausmai širdy ir bučinys... ir šį kartą be klausimų, be baimės...
Laikrodis nestovėjo vietoje, rodyklės vis ėjo ir ėjo į priekį, o aš vis bijojau sulaukti dvylikos, kad neatsidurčiau savo namuose, bet nieko panašaus, tai juk tikras gyvenimas, ne pasaka. Tik Mažasis princas šalia... gera sulaukti Naujų metų su tuo, kurio vis neįstengi pamiršti...
Visi prabėgę metai paliko daug randų, daug įvairių jausmų, bet vienas nesikeičia niekada – tai kas tikra lieka amžiams...
Tik gaila, kad mes taip dažnai viską pamirštam ir paliekam viską istorijai, nors turėtų likti mums...