- Už ką tu taip niekini pasaulį ir žmones?
- Pasaulis nieko daugiau nevertas, žmonės - tuo labiau.
- Bet kodėl?
- Ar galima gerbti žmones vien už tai, kad jie - žmonės? Karvę mes gerbiame, nes ji mus maitina. Ji visa - su visu kūnu ir siela (romios karvės akys - argi ne tyros sielos atspindys? Ir ar gyvulys kaltas, kad negali apsiginti, vedamas į skerdyklą?) - ji visa priklauso mums, o žmogus? Iš kiekvieno žmogaus mums priklauso tik jo bloga nuotaika, pyktis, pavydas, neapykanta, pataikavimas, pagaliau - panieka. Bet ar priklauso mums kas nors iš jo sielos turtų? Viską, ką turi gero, žmogus pasilaiko sau...
- Jums nesunku gyventi šitaip?
- Ne! Negaudamas iš žmonių nieko, kas turtintų mano sielą, aš stengiuosi ją užpildyti pats. Aš nebijau išlieti savo panieką ir pyktį kitiems, nes tada lieka daugiau vietos geriems jausmams ir dvasinėms vertybėms.
- Jūs tikit, kad kada nors išliesit viską, kas jūsų sieloje juoda, ir pasieksit dvasinės tobulybės?
- Tikiu. Kasdien vis labiau išsenka mano pyktis, ir sieloje greit liks tik tai, kas ją daro tobula.
- Jūs nebijot „sielos revizijos“?
- Ne!
- Pasiruošti!


Didžiuliame optiniame cilindre, į kurį Jį atvedė, kad atliktų „sielos reviziją“, buvo nejauku. Atrodė, kad tūkstančiai akių piktai seka kiekvieną judesį, verdamos kiaurai sielą.
Patogiame fotelyje cilindro centre Jį švelniais diržais pritvirtino pusiau gulomis ir paliko pabaigti darbą robotui - prietaisų sistemai, turinčiai atjungti Jo sielą ir padaryti ją tarsi jausmų jūra, į kurią turėjo pasinerti žmogus - „revizorius“.
- Tu pasiruošęs?
- Taip.
- Šito žmogaus siela - labai gili, tau gali tekti ilgokai užtrukti ten. Ar užteks proto galios?
- Manau, kad taip. Mane tikrino. O be to - turiu stimuliatorių.
- Na, ką gi - sėkmės!


Vos tik robotas užvėrė prieš emociofizikų akis bandymų lauko vaizdą, visi nejučia įsitempė. Ilgai lauktas „sielos revizijos“ bandymas prasidėjo, ir visi įsivaizdavo tūkstančius žodžių, kuriais „revizorius“ dalinsis įspūdžiais. Visi prieš savo akis matė daugybę beformių spalvotų dėmių, iš kurių specialios telekameros atkurs ir gerumą, ir pyktį, ir džiaugsmą, ir neapykantą.
Staiga spragtelėjo užraktas , ir durys ėmė pamažu vertis. Fizikai žiūrėjo nustėrę - kas gi bus? Praėjo tik penkios minutės! Argi per tiek laiko galima pamatyti visą žmogaus sielą? Gal prietaisai sugedo?
Visų žvilgsniai susmigo į „revizorių“, kurį robotas stūmė specialiu krėslu artyn. Jo veido išraiška rodė didelį nesupratimą visko, kas vyksta aplink. Jis dairėsi į jį pasitinkančius žmones ir kažką tyliai po nosim šnibždėjo.
- Vidai! Kas tau? Nesuspėjai įjungti stimuliatoriaus?
Vidas nieko neatsakė, tik šastelėjo į šoną nuo draugo rankos prisilietimo, tarsi nuo nuodingos gyvatės.
- Jo smegenys pervargo. Skubiai kvieskit gydytoją!
- Gydytoją? - pagaliau atsipeikėjo Vidas. - Nereikia. Nekvieskit. Aš sveikas.
- KĄ GI TU MATEI?!
- ...TEN TUŠČIA...