baisiausia visada
pabudus nekoduojamoj nakty
kas kartą akys išsitempia
begalybės horizontais
ir viskas taip lengvai suvokiama
viskas taip trapu ir paprasta

nudriskusiais plaukais lėlė
įgavus indėnišką atspalvį
vypteli vos tik nusisuku
vos tik užmirštu jos plastmasinę
akių juodumą
vos tik išrengiu jos šypseną

trys valandos ar trylika susitikimų
po mėnuliu baigiasi
kol suvokiu jog skauda
kojoto apdraskytą ranką
kol visi mano broliai
akli nebyliai
išgieda giesmės
saulės pakaušy susėdę

bet manęs tai neguodžia
vien baimių misterijų
muzikos ritmą jaučiu savo pėdose
tad vis bėgu ir bėgu
dejuodama tarsi ryto pašautas kojotas