Vito kažką pasakė prancūziškai, nepaleisdamas šypsenos.
– Kviečia visus į svetainę vakarieniauti, – išvertė draugas ir mandagiai ištiesė ranką link kambario durų.
Beveik per visą svetainėje puikavosi didžiulis stalas. Iš bambuko medžio pagaminti suolai teikė lengvumo jausmą. Viduryje stalo garavo milžiniškas dubuo su ryžių patiekalu. Kitas dubuo – kaupinas keptų kukurūzų burbuolių. Kiekvienam padėta po pusę tuščio kokoso kevalo. Tik vėliau supratau, kad tai skirta burbuolių atliekoms.
– Senelis nesenai grįžo iš miesto. Pardavė trečdalį kakavos pupelių derliaus, – išdidžiai pasakė Vendiksas. – Sužinojau tai iš Vito, kai tu mirkai vonioje.
Vaikų ir moterų čia nesimatė. Tik dvi apyjaunės juodaodės moterys šeimininkavo erdvioje virtuvėje. Vendiksas man paaiškino, kad šeimos nariai gyvena gretimuose namuose. Šiame name gyvena tik senelis.
– O kaip tavo senelė? – negalėjau sulaikyti smalsumo.
– Ji gyvena su vaikais ir vaikaičiais gretimame žaliame name. O rudame name gyvena kita žmona su savo vaikais ir vaikaičiais. Kakavinio atspalvio mūrinukyje gyvena trečioji žmona, – paaiškino draugas.
– Nejaugi žmonos nepavyduliauja viena kitai? – susidomėjau.
– Kiekviena žmona ateina pas senelį pagal iš anksto numatytą tvarkaraštį. Šiandien mano senelės eilė svečiuotis pas senelį. Jų dukros (mano tetos) paruošė mums visiems pietus. Tu ko gero išalkai?
– O taip. Alkana kaip Safari liūtė.
Vendikso smagus juokas nuvilnijo erdve.

Durys prasivėrė, ir įėjo pražilęs juodaodis senukas su tradiciniais afrikietiškais apdarais iš spalvoto perkelio ir tamsiai šokoladinės odos spalvos raukšlėta senutė. Kažkodėl ji priminė man džiovintą slyvą. Visi nuščiuvo. Senelis nuoširdžiai ištiesė rankas į Vendiksą ir jie apsikabino. Ilgokai stovėjo vyrai susikabinę, tapšnodami vienas kitam per pečius. Senelis, neišlaikęs emocijų antplūdžio, pravirko.
Stovėjau it mietą prarijusi. Atsidūriau visai kitame kontinente su man svetima kultūra ir papročiais.
   Netrukus Vendiksas puolė į senelės glėbį. Toji taip pat apsiašarojo. Nuo darbo sukumpusiais pirštais ji glostė garbanotus Vendikso plaukus ir kažką šnabždėjo.
– S\'il vous plait, – ištarė pagaliau senelis ir iš lėto atsisėdo stalo gale.
– Tai mano draugė Orinta, – pristatė mane seneliams, – Vendiksas.
Senelis vos pastebimai linktelėjo galvą ir atsisuko į savo žmoną. Tamsiaodė senutė dėvėjo ant galvos margą (raudonos ir žalios spalvų) tiurbaną. Kai ji nusišypsodavo, reti dantys vis pasirodydavo iš po storų melsvų lūpų. Seneliai tyliai kalbėjosi tarpusavyje.
Aš nedrąsiai atsisėdau šalia savo draugo. Plačiomis strėnomis apyjaunė moteris iš virtuvės atnešė ant peties užsidėjusi didžiausią molinį ąsotį. Pirmiausia įpylė seneliui į stiklinę drumzlino skysčio, paskui –senelei ir pastatė viduryje stalo.
Senelis tyliai persižegnojo. Paskui jį persižegnojo ir visi šeimos nariai.
Tyliai pasimeldęs, senelis gardžiai gurkšnis po gurkšnio išgėrė iki dugno gėrimą ir energingai nusibraukė delnu melsvas lūpas.
Visi ėmė sau piltis iš ąsočio gėrimą. Atėjo ir mano eilė. Nedrįsau pauostyti gėrimo, todėl mestelėjau draugui:
– Nepanašu tai į kakavą.
– Tai palmių vynas. Senelis pats jį surenka iš palmių kamienų. Alkoholio jame nėra. Tai palmių sula.
Nedrąsiai gurkštelėjau drumzlino skysčio. Salstelėjęs skonis, sumišęs su kokoso pieno skoniu, maloniai nuteikė.
– Fantastika! Kaip skanu! – prisipažinau linksmai Vendiksui.
– O taip. Tai gyvybės eleksyras. Senelis taip vadina. Jis kasdien geria tik palmių vyną ir kakavą.

Bet kas gi čia dabar? Nėra nė šakučių, nė šaukštų. Kaip reikės valgyti ryžių patiekalą, – sunerimau ne juokais
Netrukus pamačiau, kaip visi vienas po kito nesivaržydami pirštais semia iš bendro dubens ryžių patiekalą. Alkis negalėjo nugalėti mano drovumo. Šeimos nariai energingai sėmė man iš panosės ryžius, o aš vis delsiau.
Vendiksas padavė man keptą kukurūzų burbuolę:
– Valgyk, Orinta, nesivaržyk. Juk esi išalkusi. Suprantu, kad tau nesmagu valgyti ryžius. Tuomet imk štai šitą skanumyną.
Jo riebaluoti ilgi kaip pianisto pirštai čiupo vėl kukurūzų burbuolę.
Supratau, kad neverta skrupulintis, ir ėmiau graužti kaip triušis burbuoles vieną po kitos. Šeimos nariai beveik nesikalbėjo tarpusavyje. Visi energingai sėmė ryžius, vėliau guviai graužė paskubomis kukurūzų burbuoles.
  Kai didžiulis dubuo ištuštėjo, dvi apyjaunės juodaodės moterys iš virtuvės pasirodė nešinos desertu ant bananų lapų. Išdalino kiekvienam po žalią banano lapą, ant kurio garavo po keptą bananą.
– Tai ne šiaip bananas, Orinta. Tai kitos rūšies, negu tu esi pratusi Europoje valgyti. Šie bananai tik kepami arba verdami.
– O švieži jie nevalgomi? – pasidomėjau kiek nustebusi.
– Ne. Jokiu būdu. Tada jie sprangūs, – paaiškino Vendiksas.
Teko vėl valgyti rankomis. Kepto banano skonis priminė bulvės skonį. Tik keptas bananas gana saldus.
– Mes kaip paršeliai maknoti, Vendiksai – vos susilaikiau neužsikvatojus prie stalo.
– Netrukus galėsime nusiplauti rankas lauke.
– Puiku. Labai gera mintis.
– Tik rankšluosčių čia nenaudoja. Juk išdžius savaime, – patenkintas šypsojosi draugas.
– Kur gi ne, – paleidau šypsenėlę atgal.


Visi išėjome į kiemą. Sutemos glostė kaimą. Dar niekada nemačiau gražesnio saulėlydžio negu Afrikoje.  Tolumoje į kakavos plantacijos lygumą grimzdo ryškiai raudona saulė. Dangus degė prisirpusiu raudoniu. Bananų ir palmių medžiai stovėjo nuplieksti raudonio. Iš gretimo namo liejosi skambūs moterų balsai. Juodaodžių taip žaviai dainuojama prancūziška daina įsikomponavo į šio vakaro kompoziciją.
Nakties didybėje smilko pirmoji viešnagės diena.