Didi tyluma
Aš prabundu naktyje, jaučiu ore skrendančia ramybę.
Tačiau aš vis viena neužmerkiu akių...
Liūdesys apninka bemat, aš ir vėl liūdžiu.
Kaip vien siela tegali liūdėti.
Ruduo...
Pažvelgiu pro langą į dangų – vien žvaigždės aplinkui.
Ištiesiu rankas, jos ima gesti, tarsi pačio aukščiausiojo įsakytos tylėti – užmiega.
Širdis daužosi tarytum pašėlusi, lyg tai būtų paskutinė diena mano gyvenime.
Bandau pasiimti viską, ką galiu.
Bet ką aš galiu? Juk aš – tik menka dulkelė šiame pasaulyje...
Pamažu žengiu į didžią tylumą. Per skruostą rieda liūdesio viltis.
Pajutus ją ant lūpų, suspaudžiu stipriai, bandau neišsiduoti – nepasiduoti pati sau, bet nebegaliu – priėjau aklavietę – paprasčiausiai trūksta jėgų, kad galėčiau eiti toliau...
Mintys beprotiškai skrieja.
Ar verta laukti gyvenime savo paskutinės dienos? Juk žmogaus gyvenimas tarsi krentanti snaigė iš dangaus, pagauta vaiko, ištirpsta delne.
Ir štai tavęs jau nėra...
Pasaulis pasikeičia, bet skausmas išlieka tas pats...
Pravėrusi langą, atsistojau ant krašto, ištiesiau rankas į dangų, užsimerkiau ir kartojau sau: PASAULIS PASIKEIS, BET SKAUSMAS IŠLIKS TAS PATS...
Pasilenkiau į priekį ir žengiau į bedugnę, sklendžiau oru kaip ta snaigė į vaiko delną, norėdama jame ištirpt.
JUK VIS TIEK PASAULIS PASIKEIS, O SKAUSMAS IŠLIKS TAS PATS.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Komentarų nėra...