paliksiu vėjui dainą, kad nuneštų miško
čiulbuoniams pakartoti graudžiai veriančią-
ir medžio atmintis giesme dvitraukio geliančia
išbirs lapeliais - sakalai per niek išgąsdinti.

delnuos laikysiu lazdą uosio kietojo,
o iš akelių birs rasa lazdynuos tykanti-
čia varganą naktelę išbaidysiu šiąnakt basinas
dar pavadėlį nerdamas ant kilpos palubio.  

prie aukšto linkio dūsausiu  ant žirgo tik,
išjodamas retai, likimą pažabodamas,
veik laumėms skepetom ryte rasas dalijančioms-
paliksiu vėjui dainą – vėstančią žarijose.