Kaip ženklai svetimi aidai,
atskrieja ir nudažo kūną,
kūlkų liūtis prie giedro dangaus,
kažkas neapsakoma tai ir baisu,
gyvenimas prabėga tarp akių,
nebepraleidi nė raidės,
nes kitaip kristum negyvas,
ir laukia, jau nebepadės,
kiekvienas gelbsti savo kailį,
tu pašautas, tavo nelaimė.

Kaip rūkas dengia lauką tie lavonai,
gal liausitės skaityt ir nešt padėsit!
juk deramai palaidoti tai reikia,
ar savą tai, ar priešą jau nebesvarbu,
visi kaip broliai kritome šiandieną,
iš šiapus ir anapus girdisi likimai.

Šiandieną viskas vėl kitaip,
su šakėmis už Lietuvą nenuvarysi,
tegu kiti tik aria, o man kas,
dabar gyvensiu kiek galiu,
o po manęs, kad jus velniai,
suplėšytų į skutelius ir sviestų,
į ugnį, kurią mažas nusvilai pirštus,
bet nebepameni ir negalvoji,
kad jie už tavajį rytojų bekovoja.