Vis pravirksta sušalus žiema,
pilkas rytas
lėtai atsimerkia,
išryškėja peizažas stikle,
sidabriniais lašais
padabinta mozaika ant lango.

Tie žiemos stebuklingi sapnai,
suvadinti
alpinančio miego,
aš tave
vėl juose atradau,
čia sugrįžta prabėgusios dienos.

Nevarykim šalin dar nakties,
nepaliksiu
sapnų karalystės,
karštas lūpas jaučiu,
nepranyk debesy,
palaikysiu tave apkabinęs.

Bet nutrūksta sapnai nelauktai
lyg išdrikę
voratinklių gijos,
tu buvai su manim
per trumpai,
šlapias rytas išaušo sustingęs.