Gelstanti rudenio pieva. Aprasojusi aušra, bundantys paskutinių kregždžių balsai ir drėgna žemė, jau prisijaukinusi mūsų rankas, lūpas ir mintis. O gal tai tik dabar ji mus įsileidžia į savo šnarančią dainą, kurios taip ilgai negalėjome išgirsti per savo sielų klyksmą. Iš paskutinių žiedų bitės išsinešė visą likusią gyvybę ir išskrido į savo dar šiltus namelius. Kartu su jomis pakilo ir mūsų sielos, kol sapnavome savo gyvenimus, lekiančius pro gęstančias akis. Pameni tą mūsų mylimą upę, jai aš perleidau visų gyvenimų prisiminimus, kad galėtų įpinti į savo silpstantį skambesį, kuriame kažkada šokdavome per giedras nerimo naktis... Tas naktis, kai aukodavome kurį nors dangaus kūną dievui, kurio, pasirodo, nėra ir nebuvo, kai nemiegodavome, kad tik nenubrėžtumėm ribos tarp nuostabaus šilto saulėlydžio ir gaivios aušros. Dabar užmigsim tam, kad žinotumėm, kur yra ruduo ir kur – pavasaris; kai jis ateis, mes būsim to beržo lapų pumpurai, stiebsimės į viršų su baltom plukėm ir žiūrėsim į save iš viršaus, krisdami gyvu lietumi...