Krenta iš nuliūdusių akių suskystėję jausmai,
Kaip teška į žemę ir akmenis atsimušę lašai.
Išlieja tvarkingai sudėliotas raides,
Kurias pageltę lapai nusineš.

Išsitaršę, vėjo plaikstomi plaukai,
Bežadės nevilties įsigėrę,
Lėks per girias ir pievas kaip laukiniai arkliai,
Rodydami savo tikrąją jėgą.

Noriu bėgti, pabėgti kuo toliau nuo čia,
Ištirpti, kaip tirpsta snaigės, ištiškusios ant lango,
Nebejausti ledinio Tavo kūno aido,
Kuris vis dar tvinkčioja mano pirštų galuose.

Nuo pamėlusio miško pamažu kylantis rūkas
Gaivins pagaliau aprimusias akis,
Bet adatos pervertas drugelio kūnas
Niekada daugiau neskris...