pasiklydau
rėkiančioj tyloj virš gatvių
ir išeit į pievas
kelio nerandu,
tad prašau tavęs,
drauguži vėjau,
tu atneški man nors vieną žiedą
ant laukais pakvipusių
savų sparnų.

***
su liepa mintimis suaugau,
su akmeniu – tylėjimu;
basa per vieškelį patraukiau
pajaust kančių
ir meilės palytėjimų.

***
tie gaižūs žodžiai –
lyg speigas
užspaudė lūpas,
sušaldė vėlyvio žiedą,
nusliūkino godžiai per rytmetį
bundančią sielą,
betiesiančią dainai rankas.