mes neturim vertimo
lovatiesė įsiuvo
lūpas liežuvius dantis
bei geležį iš atminties
kurioj taupiau žodžius
jei ištremtų į užribį

vis bandau verst save
po medine lovos nugara
išardydama siūlus
į saujas nakties

tu vartaisi ant lovos
su svetimo būsto kvapu
kažkas juokias
gal keršas apuokas
manąsias akis įsilipdęs

o žvakėms sudegus
suprasim visi
štai guli vertimas
šiam vaško klane
ištrinsime randus
ir visa kas esam
sudegs
vertime