Sapnas nuneša gilyn,
gomuriu pradingstu tavyje,
juoda, kur tik dairais, o tau gražu,
oi nepyk, dūminis plautis nukrito,
bandžiau gesint, bet nieko neliko,
bus tų kvėpavimo takų, ne karo metas,
tarė diagnozę ten išorėje,
ir tu įkritai be sąmonės į liūną,
ne, aš tavęs nepaleisiu,
jei reiks, suglamžysiu,
jei neužteks, vėl ištiesinsiu,
leiskis, tik leiskis,
bent jau neskaudės,
dėl gyvenimo kentėti,
matai, yra prasmės?
Kai visus pamiršo saulė,
uostyk, plius žinai, kaip gera bus,
o kam tau jie galų gale,
kai turi mane,
aš paversiu tave bet kuo,
tu tik nesiliauk, prašau,
taip ir plauki per žarnynus,
gyvybės metų vingiuotus kelius,
po dozės per dieną
matysi daugiau nei kiti per metus,
tik, žiūrėk, savas būk ir kitiems neišduok,
nes atsidursi klozeto dugne ir būsi nuleistas pas šūdus.