Žiema ir velniškai ilga naktis,
Kai smilkalų kartumas gerklę graužia.
Nykščiu ir smiliumi užspaudžiu mylimas akis
Ir jau nebegirdžiu, kaip varpas gaudžia.
Dabar vis vien daugiau nebesvarbu,
Kad aš tik už tave meldžiaus kas rytą.
Širdis apdiržus Dievą paverčia stabu.
Prakeikiu jį ir dovanotą būtį šitą.
Ak, kaip vėlu mūs meilės pažadams
Ir bučiniams, neišgertiems lig dugno.
Kad tiktai tiktų tavo siela angelams –
Man nereikėtų jokio kito atpildo ar būvio.
Duobė iš lėto virstanti kaupu
Ir gėlės šiltnamių jau šaltyje apnyko.
Ak, eikit eikite šalin, meldžiu.
Aš amžiams širdį palieku prie kapo šito.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2005-10-07 21:59:15
Mhm...primena Kuprelio likimą.
Gražūs išgyvenimai.
Anonimas
Sukurta: 2005-10-07 09:25:41
labai gražiai parašyta. pirma eilutė man be galooo patiko. tik nepatiko tie neišgerti bučiniai. kažkaip labai girdėta
Vartotojas (-a): ieva
Sukurta: 2005-10-05 18:16:59
jausmingas, pilnas skaudulio