-- penki maži pirščiukai spaudžia raudoną pieštuką nusmailintu galu. Šalia mėtosi raudonai baltos drožlės. Ant švaraus popieriaus lapo po truputėlį atsiranda raudonos snaigės, raudonos saulės, raudoni medžiai. Raudonas takelis tarp medžių ir juoda gilė. Ne, čia ne gilė. Čia tik šokoladinio pyrago trupinys, bandęs sudrumsti raudoną ramybę.—

Kiekvienas turime teisę Mylėti. Dainuoti. Tikėti.
Tik labai retai ja pasinaudojame.

< Imk pieštuką į rankas ir rašyk. Taip, teisingai. Rašyk gražiai, stenkis. My-li-ma ma-my-te.
Taip, mamyte iš didžiosios raidės. Dabar dėk kablelį, kadangi tai kreipinys. Kas yra kreipinys? Na… >

Teisė Mylėti. O… Apie meilę šiais laikais kalbama daug. Apie meilę gyvenimui, artimui savo, namui, stogui, gamtai. Tačiau tada ir susiduriame su problema – o ką reiktų mylėti? Tiksliau, kuris aspektas yra verčiausiais mano meilės? Tobulame pasaulyje turi mylėti visus ir viską. Tačiau realybėje pernelyg sunku save išdalinti visiems. Nes, kad ir kaip grubiai ir žiauriai nuskambėtų šie žodžiai, mylėdamas labai daug atiduodi, tačiau labai retai kada tiek pat ir gauni. Tu save išdalini. Ir dar turi jaustis laimingas. Mylėdamas visus tu nebetenki savęs, tiksliau, nebeturi savęs.

< Gerai. Rašyk toliau, diktuoju: svei-ki-nu ta-ve… Taip, teisingai. Su gim-ta-die-niu. Klaidą padarei: prieš u parašyk trumpąją i. Čia minkštumo ženklas. Ne, ne. Jis “suminkština” žodį. Pabandyk ištarti be jo. “Kietai” ir nemaloniai skamba, tiesa?.. >

Gerbiamas P.P. kažkada yra pasakęs – dainuoti turi net tada, kai nenori, ar liūdi. Nes tada ir muzika kitaip skamba. Tada nesupratau, kaip “kitaip”. O dabar aš dainuoju. Ir man nei natos, nei akordai, net melodija nerūpi. Dainuoju garsiai. Taip, kad visi kiti išgirstų. Mylima mamyte…la la la…

< Na va, matai, kaip gražiai parašei. Dabar reikia pasirašyti. Pasirašyti – tai reiškia parašyti nuo ko šis laiškas, kas rašė šiuos žodžius. Ką rašysi? Nežiūrėti? Įdomu įdomu… >

-- ryškiai rožinės lūpos sename, susiraukšlėjusiame veide išsišiepia lyg jaunas mėnulis. Galva šiek tiek pakrypsta į dešinę, ir žilos garbanos paliečia susikūprinusius pečius. Moteriškė atrodo lyg katė, tupinti pasaloje, ir pasiruošusi šuoliui. Šuoliui ant mėlynakės penkiametės. --

Tikėjimas. Pakankamai “slidus” dalykas. Taip, nelabai literatūriškai skamba,
tačiau tikėjimas išties yra slidus.
Eini samanotu miško takeliu. Kartais medžiai atrodo, kaip brolių Grimų sustingusios pabaisos, o kartais kaip šiurkštus vaikystės lopšys. Tu eini į šviesą. Ja tikėdamas. Arba tikėdamasis. Tiesos ar Gyvenimo. Aplink galvą skraido mažosios fėjos, girdi satyrų šokdinamas melodijas ir šelmiškai besišypsančias nimfas. Netikėtai net pačiam dievui, tau ant peties nukrenta viena mažųjų fėjų. Jos miniatiūriniai sparneliai kiaurai permirkę. Kas tai?.. šnara visas miškas. Tai lietus ir griaustinis vienu metu sudrebino gyvuosius (ir mirusius). Ne. Tai tavo širdis verkia ir rėkia iš skausmo.Ar liūdesio. Ar laimės. Ir tada ėjimas tampa nebeįmanomas. Kojos slysta, negali išlaikyti pusiausvyros… o sunkūs ir kartūs lašai vis laša ir laša ant tavo akių.
Kuris iš mūsų moka plaukti?

< Na, parodyk, ką parašei. Parodyk parodyk. Duok man. Nagi, duokš. Kas čia? Kaip suprasti “nežinau”? Tu savo vardo nežinai? --- Užsičiaupk, gyvate!>

Kirvis nusileido. Nuteistojo kūnas suvirpėjo akimirką ir sustingo. Nusiritusi galva vis dar dėbsojo į savo žudiką mėlynomis akimis. Mano akimis.

----
- Na, parodyk, ką parašei.
- Nenoriu.
- Parodyk, parodyk.
- Ne.
- Duok man. Nagi, duokš.
“Mylima Mamyte,

Sveikinu tave su gimtadieniu.

Nežinau.”

- Kaip suprasti “nežinau”?
- Nežinau.
- Tu savo vardo nežinai?
- Aš negaliu savo vardo rašyti.
- Kodėl?!
- Aš neturiu mamytės.

Senos rožinės lūpos susičiaupia, pavirsdamos vienu išblukusiu brūkšniu nelygiame veide. Stori pirštai susilieja į sunkų kumštį. Blakstienos virpa lyg epušės lapeliai. Tačiau ramybė lieka neįveikiama.

- Tu turi mamytę. Ji Kaune.
- Aš nenoriu tokios mamytės.
- .....

Ranka skrodžia orą. Papilkėjusiose akyse atsispindi sumišimas, įtūžis, gailestis ir… Ir maža galva, dėbsanti mėlynomis akimis. Mano akimis.

----


Juk turime teisę net ir į raudoną gyvenimą, tiesa?