Nuklystu į kraštus,
Alsuojančius pavasariu,
Į paežeres, pamiškes,
Kur mintys kalbina
Prabėgusius metus.
Jaučiu,
Lyg obelis
Širdis pražysta,
Dvasia į žydrą dangų
Kyla, lekioja
Viršum žemės
Vieversiu pilkuoju...
Ak, šviesūs
Tie palaimos mirksniai!
Tačiau užslinkęs nerimas
Tarytum debesis
Sujaukia viską
Ir parplukdo kasdienybėn.