Kopa, jūra, saulė,
neša smėlis tik tolyn,
tavo, mano lūpos, braškės
valgosi lėtai it bangos,
slenka saulė vakarop,
norėčiau apkabint lig ryto,
neužsimerkt, matyt žvaigždes.

Pėdos klysta tau ir kojos
stiebiasi lig debesų,
nebenoriu aš rytojaus,
nebenori jo ir tu,
dega akys, žvakės rausvos,
mūsų sielos nenurims,
tau papasakos rytojų,
kaip daigelis jis užgims.

Leidžiame savaitę kitą
šitaip sau paišdykaut,
mano, tavo kadras kitas
noriai siūlo prisimint,
vis išvydus širdžiai sąlant,
taip neleisiu juk užmigt,
vartysime linksmai, šypsosimės,
kaip tąnakt nebeišeis užmigt.