Anuomet
trečią jaunaties naktį
kai negalėjau sudėti bluosto
sunkūs vokai
mažom nuodėmėm
akmeniu prislėgė
širdį
tikrinau trobą
kampuos
tamsūs šešėliai
giliai
pereinamos durys
į tamsą
į šviesą
uodžiau nerimą
darganoto rudens
nakties
už rasoto lango
švietė mėnuo
žvaigždėms
uždegiau šventą
grabnyčinę žvakę
kad prašviesėtų
sieloj
kai neužteko
kėliau plunksną
žąsies
tos kur antai
vaikystėj
skaudžiai apžnaibė
išpažinau
popieriaus skiautei
varvinau rašalą
kėlėsi žodžiai
neramino
naujas gimimas
dar nepatirto
guldžiau
ūkanotą jausmą
lyg žolę
į pradalgį
kol atšipo ašmenys
kol ištirpo žvakė
angelo sparnais
medumi
siūlgalio suodžiais
      - - - - -
dabar neprisimenu
ar palengvėjo
     - - - - -
               Amen