Laisvės man niekas
Nesuteikė
Nuo savęs nuo galvojimo
Ir tavęs ypač
Sakė nereikia
Ir taip graži
Nutylėjau
Keista bet niekas nekrito
Nei jūros iš akių
Dangus taip pat
Paliovė konvulsingai gaikčioti
O retai pasitaiko
Mėginau rodytis viešai
Šaukti kad skauda
Melsti švelnumo injekcijos
Į orą telefoną ar pašto dėžutę
Jie teisinosi negirdintys
Alkana sąžinė nugraužė ausis
Visa tai prasidėdavo sekmadieniais
Truputį pašalus
Kai gerai girdėti
Uždaromų durų kosčiojimas
Gaila čia nedaug judėjimo
Įėjimas mokamas
Tik išėjimas laisvas
Retsykiais prapėdindavo
Nuogas karalius
Bet visada nugara
Padorumo dėlei
Niekada nesupratau kodėl
Juk tai buvo miestas
Kur gatvės žliugsi po kojom
Protarpiais dainuojama
Šokama apie tą patį
Ir kiekvienose akyse ta pati diagnozė
„O man jau tas pats“