IV dalis
(netapatinkite herojės su autore)

Didžioji kelionė dar tik įpusėjo. Vos mūsų pėdos palietė Afrikos žemę Jaundės aerodrome, kai saulės dušas išpylė iki prakaito. Palmės lyg besisveikindamos iš lėto mosavo plačiapirščiais lapais.
Afrikos kompanijos lėktuvas jau laukė mūsų. Aptirpusiom kojom nuo šešių valandų sėdėjimo KLM kompanijos lėktuve nušlepsėjau paskui Vendiksą į autobusą, nuvežusio prie mažučio lėktuvėlio, skraidinsiančio keleivius į Ivory coast (Dramblio kaulo kranto) sostinę Jamusukrą. Tamsiaodės palydovės, vilkinčios baltomis bliuzelėmis ir mėlynais sijonais, maloniai pasisveikino:
– Bonjour.
– Laba diena, – atsakiau lietuviškai.
Lai pripranta prie kitų tautų kalbos, – pamaniau sau. Pirmiausia lėktuve į nosį bakstelėjo šleikštus prakaito tvaikas, sumišęs su kokoso kvapu. Juodaodžiai keleiviai tarsi turgaus bobos garsiai šūkavo prancūziškai. Už manęs einanti plačiaklubė moteris įsirėžė arbūzinėmis krūtimis man į nugarą. Prisiminiau sausakimšus troleibusus gimtajame Vilniuje.  
– Ramiau. Juk ne į gaisrą, – perspėjau nekantruolę olandiškai, nes prancūziškai nė mur mur nemokėjau.
Vendiksas draugiškai kažką pasakė moteriai, ir toji pagaliau atsišliejo nuo manęs.
Pakilus lėktuvui, pagaliau įjungė oro kondicionierius. Kiek vėsesnė smarvė, tvyranti lėktuve, ne taip pykino mane, kaip iš pradžių. Keleiviai dar vis šūkaliojo.
– Ko jie taip barasi? – paklausiau Vendikso neiškentusi.
– Jie taip bendrauja, – paaiškino draugas.
– Smagu, kad tavo kitoks bendravimo stilius, – atsakiau aštriai.
– Juk aš iš kapitalistų luomo, – pajuokavo jis ir nusikvatojo.
– Kiek laiko mes čia trauksime į plaučius šią smarvę? – nepatenkinta paklausiau.
– Pusvalandį pakentėkime, o tada kaip lordai brolio džipu riedėsime į kaimą pas senelius.
Na, būna juk ir blogiau, raminau save mintyse. Nesu aš jau tokia išlepusi, kad nepakelčiau ilgos kelionės.
Pagaliau pro iliuminatorių pamačiau žalius kalnus, blizgantį lyg močiutės veidrodis ežerą, o iš kitos pusės – Atlanto vandenyną, mėlyną kaip linai Lietuvos laukuose.
– Žiūrėk, jau leidžiamės į Dramblio kaulo kranto sostinę, – entuziastingai šūktelėjo draugas. – Ech, kaip senai buvau gimtinėje. Pagaliau galėsiu pakelti užpakalį nuo sėdynės ir paspausti ranką savo broliui Vito. Jis, aišku, olandiškai nesupranta, bet tuo geriau. Tu esi pavargusi ir nenusiteikusi bendrauti.
– O taip. Dėkoju, Vendiksai, kad supranti mane.


Prie mūsų artėjo augalotas jaunas vyras su perkelinėm spalvingom kelnėm ir beveik iki kelių dar spalvingesniais marškiniais be apykaklės. Plati šypsena iki ausų bylojo didžiulį jo džiaugsmą. Broliai energingai apsikabino ir ėmė tauškėti prancūziškai. Netrukus atsisuko į mane ir prisistatė:
– Bonjour. Vito, – ir linktelėjo galvą.
– Bonjour. Orinta, – linktelėjau galvą ir aš.
– Sėskim į mašiną. Liko paskutinė mažutė kelio atkarpa, – pasakė Vendiksas.


Dulkėtas džipas masyviais ratais nežinia kokios spalvos buvo, nes dulkių sluoksnis – nors piešk paveikslus. Visa laimė, atviru stogu, – nudžiugau. Galėsiu pasidžiaugti grynu oru ir peizažu. Tačiau labai greitai teko pasigailėti, kad mašina yra atidengtu stogu. Pakelės dulkės – kaip tie debesys prieš lietų. Užsimerkiau, nes akys ašarojo nuo dulkių. Tarp dantų girgždėjo smėlis. Nors šilto vėjelio pasipriešinimas maloniai glostė rankas ir veidą, tačiau karštis  alino.
– Mieloji Orinta, mes jau beveik vietoje.
– Dar 10 minučių kelio pakentėk, – apsikabinęs per petį kalbėjo Vendiksas.
– Neturiu pasirinkimo, – neatmerkusi akių, pasakiau puse lūpų ir vėl pajutau tarp dantų smėlį.


Džipui sustojus, neskubėjau išlipti iš mašinos, nes nemačiau kelio per ašarotas, dulkių pilnas akis.
– Duok ranką, Orinta. Matau, esi nepratus prie kelio dulkių. Imk švarią nosinę.
– Nieko nematau. Palauk valandėlę.
Pirmiausia mane pasitiko moterų ir vaikų klegesys. Kai pagaliau pramerkiau akis, prieš save pamačiau daugybę juodaodžių žmonių tradiciniais spalvingais apdarais ir keliolika mūrinių pastatų. Moterys ant galvų dėvėjo tarsi turbaną iš ryškių spalvų perkelio. Iki pusės nuogi vaikai šokinėjo, šūkčiojo, tiesė rankas į Vito ir Vendiksą. Mažų mergaičių plaukai, supinti į daugybę smulkių kasyčių, styrojo į visas pasaulio šalis lyg antenos.
Mano draugas paėmė mane už rankos ir nuvedė į šviesiai salotinės spalvos mūrinį namą.
Kuklūs baldai priminė 1960 metų stilių Europoje.
– Ko gero norėtum nuplauti kelionės prakaitą? – pasiūlė Vendiksas ir maloniai paprašė brolio:
– Vito, paruošk palmių ekstrakto vonią Orintai...

Po kelių minučių aš jau mirkau palmių gaiva dvelkiančioje vonioje. Veidrodyje neatpažinau savęs: murzina kaip piemenaitė, akys raudonos nuo ašarų, ilgi plaukai papilkėję, sulipę į krūveles, virvėjo ant prakaituotų pečių.
Daug nesvarstydama, visa galva panirau į kvepiantį vėsų vandenį su gausybe putų, kuriose paskendo mano nuovargis.
Apsivilkusi švaria suknele iki žemės, iš vonios kambario išėjau rausvais skruostais ir raudona nuo saulės nosimi.
– Orinta, norėtum susipažinti su mano senele, seneliu ir jo dar dviem žmonom? – mielai paklausė Vendiksas.
– Kaip tai? – išverčiau akis iš nuostabos, – dar dviem žmonom?
– Taip. Dramblio kaulo krante – poligamija – tradicija. Kakavos plantacijos didžiulės, darbo daug, todėl reikia daug darbo jėgos.  Vyrai renkasi tris, keturias žmonas. Vaikai bei vaikaičiai padeda taip pat dirbti plantacijose. Šioje fazendoje gyvena virš penkiasdešimt žmonių. Tai senelio šeima.
– Tradicijos... O taip. Kažkaip nepagalvojau anksčiau pasidomėti tavo šalies tradicijomis. O kiek žmonų turi tavo tėtis?
– Vieną – mano mamą. Mano tėtis studijavo ir gyveno Prancūzijoje, todėl jam artimesnė monogamija.
– O tu? – išsigandusiom akim žiūrėjau į Vendiksą lyg matyčiau jį pirmą kartą savo gyvenime.
– Aš kaip mano tėtis, bet suprantu ir kitokią – senąją tradiciją – poligamiją.