Į sodų žydėjimą nuolat vėluoji,
Tik pirmą saldumą medaus į korį
Nuo bitės sparno nušluostęs – sustoji.

           Kai sudvejinto veido nelieka,
           Kišenėlėj apgyvendini lietų,
           Žolynais sulopęs žemę skylėtą.

Balutėje turškiasi žvirblis,
Nuo svaigulio žalio apgirtęs.
Pavasarį nukerpa žirklėm
Birželis dvynuko rankom.
Praregi širdys, akys apanka,
Kai saulėkaitoj žemuogei lenkias
Septynspalvis vaivorykštės lankas.

          Repetuosim trumpiausią naktį,
          Žvaigždes papartynuos išslapstę
          Tarsi ugnį Rasos šventei uždegti.

Lai vėžiukai žnyples nusigraužia –
Išvydę ankstyvąjį laužą...