Ne vakaras,
bet jau arti –

Jau vieversiai tylos lizdus
Po kelmu samanotu sukas.

Jau šaltai rasai krentant
Ant sustirusios žolės stiebų,
Žiogų pora labanakt linksi
(užmiršdami, kad vakar pykos dėl jaunos boružės).

Ne šalta dar,
Bet jau vėsu –

Prisiminimuos skęsta pievose dviejų nurimę žodžiai:
„Dar pagulėkime rugiuos,
Kol laukas drėgnu patalu neapkabino.“