Žiema užpustė vyšnias
Ir obelų trapius žiedus,
Nusviro šakos be paguodos
Nuo sniego baltumos sunkios.

Pabėgo žaluma į žiemą,
Ją pakeitė baltieji atspindžiai,
Užsitrenkė ruduo aruoduos-
Pabėgo saulės spinduliai.

Iš kasdienybės debesų
Sugrįžo dėdė Šaltis,
Sušaldė žemę lig stogų
Ir liepė traukti paltus.

Užšalo upės, ežerai,
Sušaldė netgi jūrą,
Poškėjo tvoros ir langai,
Kol Šaltis gavo dūdą.

Dūdavo dieną vakare,
Pamiršo šaldyt žmones
Ir pagaliau "dūdos galia"-
Ištirpo sniegas kloniuos...

Iš obelų baltų žiedų
Ištrūko kipšas vėjas,
Uždarė šaltį po namu,
Grasino saulės zuikučiu.

Švelnus mamytės patale
Miegojo mažius zuikis,
Saulutės šiluma kaitria
Jis mėgavosi puikiai.

Nubudo rytą jis anksti
Ir bėgo gąsdint šaltį,
O šis pabūgęs šilumos
Staiga nubėgo... kartis.

Nebėgo šaltis taip toli-
Pagavo zuikis puikis.
Ir žaismingumo šypsenos dėka
Šaltutis virto balute.