Visi skuba. Miestas aptrauktas neblaivaus vakaro skraiste. Temsta. Tolumoje girdėti bėgančių traukinių ūžesys. Ana sustoja vidury Marių pusiasalio ir stebi žmonių veidus, žvelgia į išpustytą eglę, medžių šešėlius ir į vienišą seserį, kuri sunkiai tempia kažkokį nešulį. Vienoje rankoje senatvės simbolis, kuris dar padeda judėti gruodžio gatvėmis. Tuomet pažvelgia į kasdienybės nuspalvintą dangų, nusišypso ir pagalvoja: „Šis gęstantis vakaras bus ne kasdieninis“.

Ana prisiartina prie į pilką abitą įsisiautusios senolės ir pasiūlo savo pagalbą. Senolė tik nusišypso ir pro akinių stiklus pažvelgia į Aną. Jauna moteris paima sunkų senolės krepšį ir tipena paskui trimis kojomis einančią pagyvenusią mažytę moterėlę. Trumpas pokalbis, ir netrukus iš pilkų medžių šešėlių išnyra bažnyčios bokštas ir Pažaislio vienuolyno stogai. Ji neklydo – senolė vieniša vienuolė. Senolė, lėtai lipdama siaurais laipteliais į savo vienišumo celę, stebi Aną. Pagaliau ji kartu su senole atsiduria ilgame koridoriuje, kuriame kas penki metrai durys. Patraukiame į koridoriaus galą ir sena moterėlė praveria savo celės duris. Akyse tebestovi Čamujelis – meilės angelo atvaizdas, kuris kabėjo ant celės sienos. Kambario kampe stovėjo lova, prie lango – stalas, prie stalo dvi kėdės. Maloni moterėlė pasiūlė žaliosios arbatos. Viešnia neatsisakė. Mergina labai norėjo pasikalbėti su vienuole apie savo gyvenimą, tačiau viduje ją kažkas stabdė. Dar kartą nužvelgus didžiulio paveikslo atvaizdą, ji nusišypso ir įgavusi drąsos pradeda pasakoti apie savo gyvenimą: nuopuolius ir pakilimus, šildančias šypsenas ir kraujo ašaras, nelaimingą santuoką ir vaikus, kuriuos nežinia kur išbarstė. Senolė globėjišku balsu prabilo: „Suprantu tave, bet tu dar nesupratai svarbiausio dalyko gyvenime. Nesvarbu, ką padarei gyvenime, nesvarbu, kiek kartų suklydai, kiek kartų sušaldei Dievo širdį, šypsokis gyvenimui ir jis tau šypsosis, nepasiduok nusivylimų karuselei, stokis ir eik pirmyn. Padaryk, ką nors gero, kaip šiandien padarei man. Atsilygink Dievui gerais darbais.“ Tarp Anos ir sesers Vilijos stojo tyla. Mergina mąstė. Galbūt dar ne vėlu susigrąžinti gyvenimą į savas rankas. „Viešpatie, duok man ženklą“.