Per visą dieną snaigės žemėn krito...
  Aplinkui balta, lengva, sterilu.
  Pavargę medžiai tyliai nusirito
  už apšarmojusių galulaukės šilų.

        Balta šviesa ant ledo išsilydė,
        žmonėms atnešus tylumą žiemos.
        Ir suspidėjo snaigių begalybė
        virš mūsų kasdienybės pilkumos.

  Šiaurys gėlėmis langus išdabino.
  Laukan išėjus- skruostus išbučiuos.
  Įkaitins juos lyg nuo raudono vyno,
  palikęs snaigių keletą plaukuos.

         O snaigės vis šoka ir šoka tango....
         O gal tai pievose balti drugiai?
         Pūga arimuose takus išrangė.
         O gal tai vilnijantys rugių laukai?