Kone perpus atplyšęs
skiedrom miško gluosnis
sulig žaibais pakalnėn
virsta šuorais
trankantis į mano langus.
Kai pasilenkęs vėjas
šnabžda aklai namo ausiai
– Nebijoki, senas drauge gluosni,
čia tik įšalas uždangsto štampais.

Ir kai sutūpę purvo šliuzais
būriai varnėnų tau rankas genėtas
laužys.
– Kentėkim, senas drauge gluosni.
Nes tik rievėm tavom
nusekusi pakrantė
atmins čia buvus mūsų.