Ausyse skamba svetimi telefonai tvarte tvyro
tyla nėra nė žymės stebuklo nuovargis budint
neteisina ir nekelia



Kiauraraščiai medžiai bando sukti ra(k)tą sula laukia pavasario ra(k)to sausai nepasuksi sula (už durų) toli.
Sausa.
Dovanos pamestos o šaltis didėja. Nėra kaip sušilti po šakų nėriniais. Ir stiklas nuo vėjo gražėja ir noksta - - atomai lėtėja lėtėja sustoja galingi savo mažumu
Tuštuma nėra tobula nes vis tiek kažkas
atsiranda

Sula sustojo. Riešutai
lieka ant tako negliaudyti.



Sąnariai ir dulkės pamažu panašėja, ima skaidytis ir neša į visas puses – tolyn, ieškoti, ieškoti - - (nereikia rasti, negalės atimti).
Keisti lietuvių papročiai – fotografuotis prie karsto ar prie duobės. Visi tokie raudoni nuo ašarų ir sniego ir speigo. Lyg tyčia, manieji miršta žiemą ir taip nepatogu juos laidoti ir kasti duobes vien užvertimui. Iškapotas neamžinas įšalas suslūgsta ir pasodinti gėlynai neprigyja. Tada nešam kitus ir sodinam, laistom, tręšiam, ravim. Tada rudenį nuraunam, pavasarį ir vėl kaip donelaitiška saulė atkopiam ir budinam kapų dirvą, ir vėl sodinam. O tada kas nors išvagia.

Negi tik aš prisimenu, kad kadaise takus ir kelią (tam tikromis progomis) barstydavo eglišakiais – gal todėl mano šventės nelinksmos ir tenka liūdėti: matyt, įpratau verkti prie eglių šakų, tad beveik gerai, kad tėvai man davė ilgą vardą – jei būčiau eglė, bijočiau žilvinų ir tikriausiai gyvačių. Niekad nevažiuočiau prie jūros, o jei ir važiuočiau, tai iki paplūdimio eičiau nuoga, kad nereikėtų palikti marškinių ant smėlio. Neduok dieve, turėčiau daug brolių – negalėčiau jų kviestis į vestuves, o jie juk ir be kvietimo užmuštų
mano vyrą
ant jo kapo sodinčiau ne gėles o
vaikus
juk ant kelių negalės atsisėsti