Erikas Niekas buvo šeimos vyras. Nors jis ir neturėjo šeimos. Nors ne... Taigi turėjo. Ir didelė jo šeimynėlė buvo. Buvo ar yra? Nesvarbu. Svarbu, kad turėjo.
  Kai Niekas grįždavo iš darbo jo visada suskubdavo pasitikti šeimos nariai. Tai yra Benas, Sandra ir mažiausias, bet visų nemylimas ir nekenčiamas Antanėlis. Kiti jo šeimos nariai budavo dar negrįžę.
  Erikas taip pat turėjo ir žmoną. Juk jam būtų labai sunku auginti tiek daug vaikų. Taip, jo žmonos vardas buvo Dipsis. Nenustebkite, Niekas buvo didelis teletabių gerbėjas dėl to ir jo žmona buvo Dipsio vardu. Ne, Erikas nebuvo gėjus, tik jo žmonos vardas buvo Dipsis. Tiesiog, juk gyvenime kartais būna netikėtumų.
  Kai visi Niekai būdavo grįžę iš visokių treniruočių, muzikos mokyklų, dailės būrėlių ir dar visokių nesąmonių, šeima žiūrėdavo teletabius. Tiesa, visi vaikai mėgo teletabius, tik ne mažasis kvailasis Antanėlis. Jis per juos užmigdavo. O kai gale, kai taletabiai būdavo pasibaigę, jis visų klausinėdasvo apie šią laidą. Ir žinoma, daugiausiai Antanėlio.
-Tai apie ką buvo ši laida, vaikučiai?- paklausdavo vyriausiasis Niekas, tai yra Erikas.
Visi kelė rankas, bet Antanėlis ne.
-Antanėli, pasakyk,- maloniai ištardavo šeimos galva.
-Pasakyk, pasakyk,- kaip aidas atsiliepdavo visi Niekai, tik ne Antanėlis.
-Apie...apie...Teletabius?-sumikčiodavo mažasis.
-Na, Antanėli, blogai atsakei,- Eriko Nieko balsas buvo švelnus, bet dabar pasikeitė.- Ką gi, vėl eisi miegoti nevalgęs, gal taip suprasi, kad tu turi žiūrėti teletabius. Ar ne vaikučiai?
-Taip, taip,-sušukdavo visi išprotėję kvaili vaikiščiai.
Ir visų nemėgstamas Antanėlis kiekvieną vakarą likdavo be vakarienės.  Gal dėl to jis buvo toks liesas.
  Ir taip žinoma, kiekvieną vakarą, Antanėlis vis girdėdavo linksmus šeimos balsus, valgant vakarienę ir diskutuojant apie visą dieną, apie vaikučių mokslus. O Antanėlis žinoma, ten nedalyvaudavo, bet tikriausiai mokėsi geriausiai iš visos jų šeimos, bet niekas to nežinojo, nes Antanėlis nė karto per savo visą mažą skurdų aštuonerių metų gyvenimą nebuvo išdidžiai įžengęs į valgomąjį ir parodęs savo puikius pažymius, dėl kurių taip kovojo ir stengėsi juos gauti tik dėl to, kad tėtis galėtų juo didžiuotis. Tikriausiai tai buvo didžiausia svajonė, tad pamažu mažojo Antano galvoje pradėjo bręsti keršto planas kaip atkeršyti teletabiams, paskui- jo broliams, sesems ir net bukam ir kvailam ne viso proto tėvui. Kol pagaliau, kai Antanėliui, o gal jau Antanui į galvą atėjo kvailas, bet dvylikamečiui atrodantis puikus keršto planas.
  Dabar, jeigu tai būtų filmas, turėtų nuskambėti baisus juokas"Muhahahaha", bet kadangi čia ne filmas, tai jis nenuskambės, o gal ir nuskambės tik jūsų ausyse, be to išsivalykite kadanors jas- šlykštu žiūrėti... Taigi mielieji skaitytojai, sekite ir žiūrėkite, tai yra skaitykite, kas vyks toliau.


Tą dieną, kai Antenėliui sukako dvylika, turėjo prasidėti jo nuostabusis keršto planas. Žinoma, normaliai šeimai tai turėtų būti linksmas gimtadienis su tortais ir saldainiais. Bet Antanėlis nė karto nebuvo šventęs gimtadienio nes jo šeima visąlaiką švęsdavo tik vakarais po teletabių , o Antanėlis visada vakarienės metu ir po jos tupėdavo palėpėjei- savo kambaryje.
Iš pradžių jis norėdamas įtikti mamai paprašė nusileisti į rūsį, parnešti visus saldainius ir tortą, kurie turėjo būti per jo gimtadienį be jo. Kodėl tortas su saldaniais rūsy? Mama visą laiką paslėpdavo skanumynus, kitaip dar neprasidėjus šventei, vaikai viską suvalgytų.
Taigi, Antanėlis nusileido į rūsį. Jis apėjo senus sesių ir brolių dviračius, visokius tėvo įrankius ir dar kitokį šlamštą kol pamatė ant palangės išdidžiai stūksantį tortą su puikiausiais saldainiais, kurių nė karto gyvenime nebuvo valgęs. Kokio jie skonio? Jis net nežinojo. Be to šalia, ant grindų, buvo kalnas limonado butelių. Taip, didelių dvilitrinių butelių. Antanėlis nė karto nebuvo ragavęs limonado, net matęs nebuvo. Mažiausiasis įsivaizdavo kaip aplinkui visi jo broliai ir seserys sveikina jį su gimtadieniu, kaip visi įteikia dovanas, kaip visi linksmai sėdi prie stalo ir dalinasi tortu. Ir tėtis... Tėtis pagaliau didžiavosi juo, jis puikiai viską atsakė apie teletabius ir parodė savo puikius pažymius. Antanėlis įsivaizdavo kaip tėtis stipriai jį apkabina, kaip kadaise, kai jis buvo mažas, tik vienerių metukų, bet to dar nepamiršo. Nejučia mažiaus akys pritvinko ašarų, o gerklėje buvo didžiulis gumulas. Jis nuvijo visas tas kvailas ir paikas svajones nes žinojo- metas keršyti, nes niekada to apie ką kątik svajojo, nebuvo...
Antanėlis nusisuko nuo visų skanumynų ir puolė ieškoti elektros jungiklio. Taip, dabar visas jo šeimos namas liks be elektros. Tiesa, dar reikės vandens, nutrūkusio elektros laido, lyg tai atrodytų kaip nelaimingas atsitikimas. Be to, šalia balos numetė cigarečių dėžutę.
Antanėlis paslapčiom nešėsi butelį vandens. Jis greitai surado įdubimą, kur galėjo prisirinkti vanduo, bet atrodytų lyg tai būtų bala. Be to, neseniai rūsį buvo užlieję, tad niekas nenustebs iš kur vanduo. Keršto ištroškęs vaikas išsitraukė iš užančio dideles, tėvui priklausiančias žnyples. Su jom nukirpo kažkokį laidą, svarbu, kad juo teketų elektra. Jis numetė laidą į balutę( su žnyplėm, žinoma), ji įsielektrino. Išsitraukė iš didelės striukės kišenės flomasterių ir ant sienos užrašė "Mirtis teletabiams". Antanėlis šyptelėjo. Tegul visi žino.
Mažasis klastuolis greit pačiupo benzino baką, atsuko kamštį ir išbėgo pro duris, paskui savęs palikdamas benzino pėdsaką. Antanėlis apibėgo visą namą ir patenkintas apžiūrėjo savąjį keršto kūrinį. Tegul liepsnoja tie prakeikti teletabiai ir išprotėję jų gerbėjai. Antanėlis tikriausiai vienas iš visos tos idiotiškos šeimos, buvo sveiko proto.
Jis ir vėl nubėgo į rūsį ir prisidegė ,mat virtuvėje rado žiebtuvėlį, cigaretę. Antanėlis užsirūkė. Įtraukė giliai, juk norėjo pajusti tikrąjį skonį, mat ne karto nebuvo to daręs. Į plaučius staiga įšokęs dūmas sukelė neigiamą reakciją- Antanėlis sukosėjo iš pačios plaučių gilumos. Bet nenustojo. Matė kaip kiti, kietesni už jį, vaikinai rūkė. Norėjo būti tokie kaip jie. Keršytojas surūkė pusę cigaretės, išbėgo į lauką ir numetė cigaretę ant benzino tako prieš tai išjungdamas elektrą visame name . Pats gerokai pasitraukęs nuo ugnies stebėjo kaip plinta baisus gaisras. Tegul viskas liepsnoja. Jam vis tiek nerūpi tie kvaili teletabių gerbėjai.
Pasitaisęs sunkią kuprinę ant pečių ir kišenėje spausdamas cigaretes, Antanėlis nuėjo keliu į vakarus. Jis žinojo, kad greit atvažiuos gaisrininkai, bet jie nespės išgelbėt nė vieno jo kvailos šeimos nario. Ir gerai. Jam vis tiek nerūpi. Dabar jam rūpėjo tik kelias. Kelias vedantis nežinioj.




Antanėlis paėmė cigaretę ir užsirūkė. Aitrūs dūmai iškart pasklido po visą nežinion vedantį kelią.

Ir tikriausiai ilgai dar sklis...