Matai, Laiza, "kame šuo pakastas. Mes to paties kelio akmenys. Už tai vienas kitą taip lengvai ir suprantam. Po renginio ar kada turi sukurt proginį eilėraštį, ar kai pagal kokio "ženklaus" autoriaus, kuris turi daug pinigų ar užma aukšas pareigas "eiles" turi sukurt dainelę, jautiesi lyg ... išprievartautas. Tada norisi ar ... gerą gramą padaryt, ar tokias eiles rašyt.

Ačiū, Tu mane vėl maloniai stebini...Aš dirbu kultūrinį darbą ir kartais, po kokio renginio taip ir jaučiuosi - kilkė pomidorų padaže - pigu ir greit praryjama...

gerai, kad labdaros stalui, o ne kokiam ten atašė (kaip klasikai rašė);
eiliukas toks bandantis guosti, - "nebijok, mirsi garbingai"
trumpas, paprastas ir šiltas, lyg naujametis sveikinimas, lyg pasižadėjimas, kad
šį kartą reikia būti stipresniam.
bet pritrūkta šarmo - kalbėjimas abejojant tuo, ką norima pasakyti - neabejokit
ir išlaikykit dvasią iki galo.

Iš pradžių atrodo, lyg paviršium nuslįsta, bet kai paskaitai kelis kartus, atsiveria prasmės - ne pačios lengviausios.

Ramune, juk tu tai žinai mano gyvenimą ir darbo pobūdį. Tai ne momentinis, ne dieną ar metus aprėpiantis ekspromtas, o kilęs po Naujų vėl grįžus į darbą t. y. į mano ir kitų panašių realybę.

tokia mišrainė kažkaip nežavi, sėkmės ieškoti