Iš laimės nutysę šešėliai virpėjo,
Ore esančios dulkės tyliai šnabždėjo,
O mano širdis gyvosios tamsos įsigėrus
Nustojo plazdėjus...

Apniukusi debesis dangų užliejo,
Pabiro lietus, kur tik galėjo.
Paniro į vandenį mirgantis takas mėnesienos
Ir paliko antspaudą mirties nenorėtos...

Paslapties prisilietimas kėsinosi
Ir lediniais gniaužtais širdį uždusino.
Šaltas kvėpavimas, dvelkiantis dulkėmis,
Švelniai pražydo raudonomis tulpėmis.

Širdy nyksta šviesa.
Ją aplieja tamsa.
Nebeliko džiaugsmu išmarginto noro,
Pilno baltais sparnais angelų sodo...

Tvirtai į gyvenimą įsikibusi dvasia
Dabar jau žvilgsnių nepasiekiama.
Beliko tik mintimis save raminti
Ir visada gyvus prisiminimus minti...