Brangusis, aš šiandieną nebe ta,
Kuri gražaus ir tolimo ieškojo.
Tik stovi mano iškamša pikta,
Suspaudusi gyvenimą tarp kojų.

Vai ko tu čia, pavargėle, maišais? –
Aploja šuo prabėgdamas ne vienas.
Ir išteka pajuodusiais lašais
Jau paskutinės, man dar skirtos dienos.

Ir aš džiaugiuos, kad leidžiasi naktis,
Paslėpdama raukšles ir ašaras.
Ir tavo rankos, glostančios krūtis –
Kaip kryžius, iki karsto nešamas...