Pranis Parašė komentarų: 291 2008-01-02 07:46:40
Reikia į viską žiūrėti filosofiškai, mieloji Giedre. Kiekvienas kūrėjas nori gyventi gerai, todėl parduoda dalelę savęs. Tas pats Maironis irgi blogai negyveno. Iš kiekvieno poeto atsirenkam, kas lieka neparduota. Nereikėtų ir smetoniškos tvarkos idealizuoti su visais generolais; deja, nutolstantis laikas kai kurias asmenybes šiek tiek "perrengia", papuošia. Mano idealas - valstietis, auginantis duoną ir vaikus. Lietuva nyksta, kadangi kaime remiama gamyba, o ne bendruomeniškumas. Čia yra pagrindinė tragedija


            Tau sekėsi, Justinai

Save pardavinėt tau sekėsi, Justinai--
Gulagai Lenino nestrigo gomury--
Tavęs dar liko ,,sąžinei'' Tėvynės--
Visi laikai tau dosnūs ir geri

Medalius pylė, apvalias sumas
Visokių  premijų nepašykštėjo--
Pagal užsakymą sau pakeiti gamas,
Prisišvartuoji prie naujausio vėjo--

Visai net nesvarbu, ką griauna, darko jis--
Gyvent geriau !!! - velniūkštis sielon žviegia--
Gerovės aitvarai jau pas duris
Tavąsias pilasi...O liaudį tą sermėgę

Apkvailint galim Dievo ašara lengvai,
Paskolinta iš debesėlio žalio--
Bus staigiai pamiršta, kam tarnavai,
Pardavinėjai kam save ant kokio kelio--

Save pardavinėt tau sekėsi, Justinai--
Gulagai Lenino nestrigo gomury...


         Gyventi geriau nori ne tik kūrėjai, to nori viso pasaulio  žmonės. Įsivaizduokim, kas darytųsi, jei staiga su tokiu lozungu visi save imtų pardavinėti, sutrypę savo Sielos Šventovę?! O pavojingiausiai , kai tokios mintys apsėda politikus.  Tokį šūkį sau įsirašęs į smegenis pateptasis pačio Balzabubo, valdžios krėsle tampa pavojingu visuomenei, nes dar apsistato panašia į save šunauja ir plėšia šalį iki paskutinių marškinių...
      Stop...negaliu daugiau rašyti apie tai, nes darosi pernelyg skaudu... iki  pačių gelmių sujaudinta...Grįžtu į tyras erdves...eilėraščiai Maironiui:

      Ant baltojo smėlio

Ant baltojo smėlio žydės gintarai,
Nors rudenio žvaigždės ir krenta--
Po žvirgždėtu dangum ežerų ajerai
Nubrido į Amžiną Krantą --

Ir veriasi vartai Tėvynės pilų--
Senove Trakai vainikuoti--
Už sienų aukštų, samanotų tylių
Skalikai jau pradeda loti--

Risnoja žirgai, sunkūs dulkių stulpai
Virš vieškelio pilkojo kyla--
Ir dunda keliai, staugia girioj vilkai,
Mėnulis virpėdamas dyla--

Lietuvaičių jaunų, motulių senų
Gegulė pagarsino raudą--
Žemė kraują sugėrė brolių, sūnų--
Širdį gedulo motinom skauda...

Ant Aukuro Laisvės tiek brangiųjų vardų,
Tiek ašarų žibančių krenta--
Todėl, kai dainuoja ,,Birutę'', graudu,
Nors sieloje patiriu šventę--

Ant baltojo smėlio žydės gintarai,
Nors rudenio žvaigždės ir krenta...



      Šalta amžinoji vilnis

Šalta amžinoji vilnis
Užliejo neramią krūtinę--
Paukščiu tik pakilus Poeto mintis
Vis žadina savo Tėvynę:

Iš sapno gilaus, pilkų sutemų
Tu kelkis su rūta žalia--
Tave aš už rankos, brangioji, imu,
Juk meilė - Tavoji galia...


      Tavo dainos

Tavo dainos žalia rūta kvepia,
O Dubysos vingiuose srauniuos
Amžių gūduma legendą slepia:
Grįžta karžygiai iš šimtmečių kovos--

Saulė leidžiai į kraujo jūrą,
Supas varpas kruvino dangaus--
Mėnesienų baltos vilnys gūra
Ant Tėvynės Aukuro brangaus...


   ...Jie nenorėjo mirti, jie svajojo irgi gyventi geriau, ramiau, bet ėjo ginti Tėvynę - savo garbę, savo  Šventą Žemę...Ar yra savęs parsidavimo kaina, na sakykim kūrėjui ? Jei yra, kokia ji ?  Ir jeigu save galima išpardavinėti net kūrėjui, tai pasaulis, tik begalinis turgus - nieko švento nelikę !!! Aš baisiai būsiu į jį pavėlavus...baisiai...viskas liko neparduota...