Pro šiaurėjančią
vakaro dulksną
Karčia riba nubrėkštu,
Tarp žaislinės vaiko kėdės
Ir nesurišto vėjo.
Išrėk karščiu alsuojantį
rūko falcetą kaip  
Beveislis ristūnas –
Du žingsniai priekin rytų
kryptimi ir vienas į šoną.

Ir tai tik padrikos šarados,
Brolau, bepročio išminčiaus.
Atgulęs sapno erdvėj balansuoju,
Išbertas ryšium su  
pasauliu už sukežusio lango,
Į vidų. Kur pamiršta cigaretė
Išdegina žymę.


Kaip ir mano žinutė
jūrmylėm skęsta,
Ir mintys lieka mintim.