Tu ir vėl slepiesi nuo manęs,
Tu ir vėl į dykumą kvieti
sausrą, tarsi dovaną paruošęs
lauki horizonto pakrašty.

Padėk, prašau,
randuotą skauda širdį,
užtepk balzamo, kad galėčiau vėl
į ateitį su viltimi žiūrėti,

pridenk sparnu,
kad saulė dykumos
manęs neišdžiovintų,
būk su manim kartu,
kad siela
nuodingo vaisiaus nebrandintų...