Kala vinį iš lėto,
sandėris seniai pradėtas,
bandžiau pavogti ne tai,
ko tikėjaus apskritai,
dabar jau nebežinau,
gal jau iškeliauti svetur,
bet ar kas pasikeis?
atsibudus kitur vėl suprasiu,
teks sugrįšti atgal,
man turi pavykti išvysti
laiko tėkmę tada,
kai visi žuva rūke,
nebegalima pajusti garso,
begalinio užjūrio skausmo,
tarsi raižytų su stiklo šuke,
klijuotų lipalu paslapčia,
ir vėl iš naujo,
supanti, paralelė
nesileidžia sulaužoma
it peilis,
sminga gilyn, nenustoja,
žudo, gaivina, marina
nerimas sapno begalinio,
gyvenimas vertas nuodėmės,
nepasakytu nepatikės,
o tos mintys vėl užlies,
kankins ta pati nežinia.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): fizrukė
Sukurta: 2008-01-03 23:34:33
Sukiesi uždaram rate ir mintį dėstai sujaukta seka... :)
Eiliuką "suvarei" spontaniškai - su klaidelėmis ir neištobulintą, o taip norėtųsi gero "gabaliuko"...
Sėkmės Tau. :)
Vartotojas (-a): fantasy
Sukurta: 2008-01-03 00:42:08
gražu, skausminga, tyra ir prasminga