Švytuoklinis laikrodis išmuša šeštą.
Deja vu. Nusišypsau. Kamikadzė
ar dieviškas vėjas?
O gal duobkasys įšąlusios žemės.
Vieną žinau – keliavai kaip
laimės pirklys, savą muitą pakėlęs.
Tik pabaigoj tuštumos pilką rūbą –
Pradžios pilnatvės sekundė palydi.

Žinokis, kad žmonės pas
iškraustytą laiką
Lošimo kauliukais negrįžta.
Neišbrauk, kas rašyta aštriom
žiemos šukėm,  iš žaltvykslės
nuodingo konteksto.
Rezonanso sukelto dar sykį –
Ir stipriausia ašis nelaikytų.
Paslapčiom,
              nuo
                  akių,
                      išsisaugok.