Sapnuos mes dažnai atsisveikinam:
Tu ištiesi ranką ir kumštį atgniauži,
Lengvais dar šiltais pelenais
Mane pakylėji ir išmeti paukščių krante
Tik lietui nulijus...
Ir vėjas tas pats, kur kadaise
Man plaukus kedeno ir glostė,
Savajam glėby surakinęs,
Sekundėse neša tolyn jau.
Atleis šitas laikas, seniai užrašytas
Būties žurnale.
Sakiau gi, kad šitokios
Laisvės norėsiu...