(netapatinkite herojės su autore)

Dviejų kilometrų aukštyje jaučiausi tarsi paukštė. Pro iliuminatoriaus langelį debesų pūkai tokie tiršti, nors samčiu kabink.
– Per šiltai apsirengei, Orinta, – pastebėjo Vendiksas.
– Kai pūstelėjo gruodžio vėjas po apykakle, tai po nosim ėmė formuotis varveklis, – pasiskundžiau, išpūsdama dramą.
Jo nuoširdus juokas užpildė visą lėktuvo erdvę. Priekyje sėdėjęs tamsiaodis berniukas (beje, aš – vienintelė baltaodė keleivė) atsisuko ir afrikietiškai mums kažką pasakė. Iš jo mimikos bei intonacijos supratau, kad kažko smagaus paklausė.
– Ką jis pasakė? – po valandėlės pasmalsavau.
– Tai kamerūno kalba, kurios aš nelabai suprantu, todėl nieko jam neatsakiau.
– O aš maniau, visi Afrikoje vieni kitus supranta vietine kalba, – pripažinau savo tamsumą be gėdos raudonio.  
– Galima susikalbėti prancūziškai, – paaiškino Vendiksas.
– Juk žinai, kad nemoku prancūziškai. Turėsi man vertėjauti, drauge. Tikiuosi, tavo seneliai netardys manęs per daug? – susirūpinau ne juokais.
– Senelė gal ir ne, bet už senelį neatsakau, – perspėjo jis ir plačiai nusišypsojo.
– Negąsdink, ir taip nedrąsu, – pyktelėjau.
Jau spėjo įkyrėti kelionė, kai mėlyna uniforma vilkinti KLM ( Olandijos)  kompanijos palydovė maloniai pasiūlė atsigerti karštos kavos.
– Beje, mano seneliai ne tik kakavos plantaciją turi, bet ir Arabikos kavos nemažą plotą, –didžiuodamasis pasakė draugas.
– Dar ir aukščiausios rūšies kavos plantaciją turi? Tai bent buožės! – šūktelėjau ir atsargiai gurkštelėjau kavos, kuri buvo, toli gražu, ne Arabika.
– Ką reiškia „buožės“? – nesiliovė šypsojęsis Vendiksas.
– Kapitalistai, – atkirtau sausai.
Jį vėl užpuolė juoko priepuolis, ir šį kartą priekyje sėdįs berniukas ėmė juoktis drauge su juo.
Būtent Vendikso juokas pakerėjo mane tą pirmą mūsų pažinties vakarą. Dar niekada nesu sutikusi žmogaus, kuris juoktųsi smagiau ir nuoširdžiau už Vendiksą. O, siaube! Nenoriu pamesti galvos dėl šio jaunuolio. Sutikau vykti į jo gimtąją Afriką su viena svarbia sąlyga – mes tik bičiuliai, ir nieko daugiau.
Ši žinia jį labai sukrėtė, bet pagaliau nusiramino ir sutiko su mano sąlyga. Tą patį vakarą tiesiai šviesiai išliejau jam savo abejones. Pradėjau jausti savo saulėlydį horizonte. Atėjo laikas išsirinkti ramią trobelę pajūryje ir ten ramiai senti, rašant noveles, o ne skrajoti meilės iliuzijų debesėliuose su jaunuoliu, kuris į sūnus man tiktų savo amžiumi.
  Staiga virš mūsų galvų įtaisytas mikrofonas sukrebždėjo kelis kartus, ir išgirdome lėktuvo kapitono balsą:
– Mieli keleiviai, už keliolikos minučią lėktuvas nusileis Kamerūno sostinės aerodrome. Oro temperatūra šiandien dienos metu + 38 C pavėsyje. Ačiū, kad skridote mūsų kompanijos lėktuvu. Geros jums dienos.

(bus daugiau, jei pageidaus skaitytojai)